Gegužės 3 dieną 9.30-16.30 val. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyks konferencija „Miestas ir kalba“, skirta lietuvių kalbos dienoms. Organizatoriai: Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Programa:
9.30–10.00 Konferencijos dalyvių registracija, pasitikimo kava
10.0–10.10 Konferencijos atidarymas, sveikinimai
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorė Emilija Banionytė,
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė
10.10–10.30 „Kalba, kūryba ir gyvenimas“. Doc. dr. Regimantas Tamošaitis, literatūrologas, 2022 m. Kalbos premijos laureatas, Vilniaus universitetas.
„Grožinė literatūra yra viena svarbiausių meninės kūrybos formų. Literatūros medžiaga, palyginus su kitais menais, yra ypatinga – tai kalba. O kalba yra ne tik minčių bei jausmų raiškos ir siužeto kūrimo priemonė, ji pati savaime yra galingas žmogiškųjų prasmių laukas, kuriame gyvena tautos istorija, kultūrinė atmintis, archetipų saugykla. Todėl per kalbą grožinės literatūros kūrėjas siekia giliausius vertybinius žmogaus egzistencijos klodus, kurie ir įtraukia skaitytoją į knygos pasaulius, nes kalba, kaip mūsų sąmonės veiklos būdas, paliečia mumyse tuos mūsų gyvybinius pagrindus, kurių nejaučiame kasdienybės triukšme. Iš esmės meninė kalba padeda mums atsigręžti į save ir aiškiau suvokti savo egzistenciją. Arba nepadeda, jeigu autorius neturi kalbos jausmo, jeigu jis nebejaučia jos gyvybės, jeigu jo žodis yra atitrūkęs nuo gyvenimo tikrovės ir yra tapęs tik tuščia informacijos perdavimo priemone. Kitaip pasakius, žodžio menas yra ypatinga magijos forma, ir taip jis egzistuoja tūkstančius metų, nuo pirmųjų archajinės kultūros burtų bei užkalbėjimų, kuriais žmogus bandė kreiptis į tikrovę.“
10.35–10.55 „Gedimino laiškų Lietuva“. Dr. Darius Kuolys, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Pranešime aptariami Gedimino laiškų kuriami Lietuvos valstybės, valdovo ir visuomenės vaizdiniai. Nagrinėjamos šių vaizdinių reikšmės, jais išsakomos pagrindinės idėjos.
11.00–11.20 „Tarp reguliavimo ir kasdienybės: kalbinis vilniečių elgesys (1920–1939 m.)". Istorikė, VLKK narė dr. Vitalija Stravinskienė, Lietuvos istorijos institutas.
Pranešime aptariama, kaip tarpukario metais Vilniaus m. buvo įgyvendinama valstybinės kalbos (lenkų) politika, ar buvo numatytos kokios nors išimtys mažumų kalboms, kaip kalbiniu požiūriu elgėsi įvairių tautybių vilniečiai viešojoje ir privačioje aplinkoje, ar už gimtos kalbos vartojimą buvo galima nukentėti fiziškai.
11.25–11.45 „Kaip ir kodėl kalba vilniečiai paaugliai?“. Dr. Ramunė Čičirkaitė, Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus universitetas.
Viešojoje erdvėje paauglių (taigi ir Vilniaus paauglių) kalba dažnai vertinama neigiamai: laikoma netaisyklinga, žargoniška, iškraipyta, su keiksmažodžiais, anglų ir rusų kalbos elementais ir kt. Vis dėlto Vilniaus jaunimo kalbos tyrimus apibendrinančiame pranešime į vilniečių paauglių kalbą žvelgiama iš kitos perspektyvos – kaip į socialinės tapatybės raiškos, savito stiliaus kūrimo ir priklausymo grupei priemonę.
11.50–12.10„Lietuvių literatūra: kokia ji galėtų būti?“ Prof. Saulius Keturakis, Kauno technologijos universitetas.
12.10–13.00 Pietų pertrauka
13.00–13.45 Praktiniai užsiėmimai (pasirinkite norimą registracijos metu):
Edukacinis užsiėmimas „Kalba biblioterapijoje“. Dr. Daiva Janavičienė, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Edukacinis užsiėmimas „Balso poezija“. Muzikos terapeutė Laura Budreckytė.
Diskusija „Kas yra tikras vilnietis“. Vilnietis, istorinių romanų autorius ir tinklaraštininkas Regimantas Dima.
Lietuvių kalbos dienų viktorina. VLKK ryšių su visuomene atstovė Aurelija Baniulaitienė.
- Pertraukų metu veiks Lietuvių kalbos instituto edukacinė paroda „Paliesk lietuvių kalbą rankomis“.
13.45–14.00 Kavos pertrauka
14.00–14.20 „Ką Vilniaus kalbinis kraštovaizdis sako mums ir apie mus“. Aurika Usonienė, Vilniaus m. savivaldybė, vyriausioji kalbos tvarkytoja.
Pranešime bus kalbama apie Vilniaus kalbinio kraštovaizdžio raidą nuo XVI a. iki mūsų dienų. Kalbinis kraštovaizdis susideda iš iškabų, užrašų ant visuomeninių pastatų, skelbimų lentose, rodyklių, gatvių pavadinimų lentelių, parduotuvių vitrinų, gatvių stendų, paminklų užrašų. Seniausiam Vilniaus kalbinio kraštovaizdžio elementui per 450 metų. Tai fundacinė lentelė bonifratrų vienuolyno kieme (S. Daukanto a. 1). Lotynų kalba skelbiama, kad „Povilas, Vilniaus vyskupas, Alšėnų kunigaikštis, nuo pamatų pastatė šią koplyčią 1543 Viešpaties metais“. Vilniaus senamiestyje gausu senųjų užrašų lotynų, lenkų, kitų slavų, žydų kalbomis. Mūsų laikais daugiausia jų lietuvių ir anglų kalbomis.
14.25–14.45 „Gatvės menas kaip miesto kalba“. Kristina Kurilaitė, komunikacijos specialistė, pirmojo Lietuvoje leisto nemokamo elektroninio žurnalo „Gatvės meno galerija“ redaktorė, meno tinklaraštininkė.
„Kiekviena miesto gatvė, pastatas, parkas ar skveras turi savo istoriją. Kai kurias istorijas perduodame iš lūpų į lūpas, kitas užrašome, dar kitas nupiešiame ant pastatų sienų. Miestų gatves ir pastatus prakalbina, savo žinutes ant jų sienų palieka gatvės menininkai, neofreskų dailininkai. Jų kūrybą pastebėjau ir pradėjau fiksuoti dar prieš 10 metų, vaikščiodama Vilniaus gatvėmis. Nuo tada pasivaikščiojimai po miestą man tapo tarsi įdomaus apsakymo ar esė skaitymas. Noriu pasidalinti su jumis, kaip aš „skaitau“ gatvės meno ženklų kalbą ir kokie atradimai joje slypi. Drauge panagrinėsime didžiųjų Lietuvos miestų gatvės meno kūrinius: jų žinutes, atsiradimo aplinkybes ir kontekstą. Gatvės meno piešinys nuo paveikslo galerijoje skiriasi tuo, kad jis yra kontekstualus ir neatsiejamas nuo vietos, kurioje yra sukurtas, todėl nagrinėdami jį sužinome daugiau apie miestą ir jo žmonių gyvenimą.“
14.50–15.10. „Mano istorija: Suvalkija–Sibiras–Vilnius. Kaip aš mokiausi gimtosios kalbos iš naujo“. Prof. dr. Arvydas Lietuvninkas.
Suvalkijos ūkininko šeimoje gimęs Arvydas dešimties su tėvais buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Ten baigė mokyklą, vėliau Tomsko valstybinį universitetą, kuriame įgijęs geologo geochemiko specialybę liko dirbti mokslinį darbą, ilgus metus buvo šio universiteto profesorius, katedros vedėjas. 2006-aisiais grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje Pilaitės mikrorajone. Neslepia, adaptacija nebuvo lengva. Pradžioje sunkumų kėlė ir gimtoji kalba – ji gerokai pakitusi nuo to laiko, kai priverstinai paliko savo gimtinę, galvoti lietuviškai trukdė per dešimtmečius giliai įsismelkusi rusų kalba. „Tuomet mano lietuviška kalba tebuvo tik kiek prastesnė vaikystės kalba, būdinga Suvalkijos kaimui prieš 57 metus. Čia ir kilo nemažas vidinis, kaip aš suprantu, sąmonės ir kalbos konfliktas – reikėjo mokytis iš naujo jau kitokios lietuvių kalbos, kažkuria prasme atsisakyti savo vaikystės ir tėvų kalbos. Gal aš esu per daug konservatyvus, bet man tai buvo sudėtinga. Daug skaičiau, ypač poezijos, rausiau žodynus, smaugiau „Tildės biurą“ ir vis vien ne visus pokyčius ir jų prasmę supratau. Vieną naktį kilo šmaikšti mintis, kad gyvenimo tuštumą bent jau iš dalies galima užpildyti kažką rašant lietuvių kalba“, – su aiškiai girdimomis suvalkietiškomis gaidelėmis pasakoja Arvydas. Taip gimė eilėraščių rinkinys, biografinė knyga, ne vienas mokslo vadovėlis.
15.15–15.35 „Vis naujai atrandami Vilniaus ženklai – ar jie taps vilnietiškos tapatybės dalimi?“. Mokytojas, kultūrininkas, eseistas, visuomenininkas Vytautas Toleikis.
Autorius kelia Vilniaus „ukrainietiškų“ ir „žydiškų“ pastaraisiais metais sukurtų atminimo ženklų ar išlikusių istorinių statinių pateikimo visuomenei problematiką. Ar švietimo sistema perduoda šį naratyvą Vilniaus mokykloms? Ar Vilniaus gidai adekvačiai jį perteikia miesto svečiams? Ant kokio pamato apskritai statome Vilniaus didįjį pasakojimą?
15.40–16.15 Povilo Girdenio muzikinė programa „Žemāitis Vilniaus miestelie“.
16.15-16.30 Apibendrinimas, konferencijos uždarymas