O tu į šią triadą atsakai klausimu: „Nejaugi išsigelbėjimas negali ateiti į pasaulį kaip meilė?<...>Meilė, džiaugsmas, paguoda?“ (260 p.). Švelnus Tavo balsas, Kristau. Baltas rūbas, dailidės rankos, po erškėčius mindančios kojos. Galiu tik nutuokti, kaip sunku Tau buvo savimi liudyti Taiką – pagailėtos naiviosios mergelės, nesulaukusios Jaunikio. Prekijai baigia išparceliuoti šventybę, Salomė šoka apsikabinusi nupjautą Jono Krikštytojo galvą. Jahvė atsiuntė Tave, kad būtų sudaryta naujoji sandora, Meilės sandora, kad būtų galutinai perrašytas Hamurabio įstatymas, vietoj danties už dantį – atsuktas skruostas. Jahvė atsiuntė Tave, kad numaldytų savo paties pyktį, kad tvanas vėl nepaskandintų tvarinijos, kad Jeruzalės neištiktų Sodomos ir Gomoros likimas.
Atėjai papasakoti apie pašaukimo sunkį, Kristau. Man gražus Tavo žmogiškas trapumas, Tavo kūno ir sielos kova. Ar Tu esi pašauktasis, klausei. Kritai nuomariu, žvelgei į moterį, klaidžiojai laukais, Tave draskė Dievo paukščio nagai, neleido būti tik Žmogaus Sūnumi. Kaip svarbu mokėti skaityti ženklus, kaip svarbu būti atpažintam Kitoǃ Turėjai būti pakrikštytas, kad galėtum krikštyti. Judu suglaudėte nuilsusias galvas, Tavimi buvo ištesėtas pažadas senajam rabiui ir vienuolyno vyriausiajam. Jis ateina, Mergelės dekite žibintus.
Pažeidžiamumas ir gundymo saldybė. Dykumoje velniai dainuoja malonumų gamą. Negali užsilipdyti ausų koriais, tamsa permato slapčiausius širdies troškimus. Galėjai išgelbėti Magdalietę, Kristau, dėl Tavęs puolusią Moterį. Neužtenka to, kad išgelbėjai ją nuo akmenų krušos, neužtenka jai šluostyti Tavo kojų savaisiais plaukais. Jai reikia kūno, prie kurio be nuodėmės galėtų priglusti, jai reikia vaikų, kuriuos savo krūtine galėtų išmaitinti. Gudri pagundos gyvatė, rangosi ir šnypščia Tau ausin galimą ateities lengvybę. Ir Tu praregi: „Telaimina Dievas Magdalietę, gyveniman jį sugrąžinusią; imsis jis vėl savo mylimo amato, darys lopšius, noragus, geldas, augins vaikus – taps žmogumi. Doru ūkininku. Jį gerbs kaimynai, jam pro šalį einant kils pasisveikinti, dirbs jis kiaurą savaitę, o šeštadieniais žingsniuos į sinagogą apsitaisęs švariais, Magdalietės siūtais lino ir šilko drabužiais, su brangia skarele ant pakaušio, auksiniu vestuviniu žiedu ant piršto; ir jo krėslas sinagogoje stovės garbingoje vietoje, greta kaimo senolių, sėdės jis ramus, nuobodžiaujantis ir klausysis įkaitusių, puskvaišių Rašto aiškintojų ir fariziejų, kaip jie pluša ir krūpčioja postringaudami iš Šventojo Rašto...“ (266 p.).
Amžinoji Vienatvė, Jėzau. Dėl jos išduodame savo pašaukimus. Gimstam, mirštam, ir kol mus pamato Kito akys, kol nuprausia Kito rankos, esam apsupti tyrų, jais esame gundomi, beprasmybe. Tau gali priklausyti visos Žemės Karalystės, Tu gali maldyti savo vienatvę valdžia, vynu, moterimis, poezija. Žmogaus Sūnau, tu gali užmiršti. Svaigulys palengvina sopulį. Svaigulys priverčia krešėti Tavo kraują, laikinai užgydo Tavojo mirtingumo žaizdą.
Puikybė, Jėzau. Atsimeni, mažas, dar vos pramokęs vaikščioti, mintydavai: „Dieve, padaryk ir mane Dievu“. Jautei savo išskirtinumą, mažas vaikeli. Tave globojo Viešpaties angelai, Tu turėjai įstabią galią prakalbinti paukščius ir žvėris. Žydų Karaliau, Tau nebūtina dėtis spygliuoto vainiko, iečiai nebūtina pradurti Tavo šono. Esi tas, kuris sėdi Dešinėje, įsakyk savo lemčiai trauktis. Taurė artėja, puikybė ją stumia atgalios. Esi nirtus liūtas, triauškiantis aukos avinėlį. Gali išgelbėti ne tik pasaulį, bet ir save. Pažeidžiamumas ir gundymo saldybė, graži Tavo drąsa ją patirti, graži Tavo drąsa būti ne tik Dievo, bet ir Žmogaus Sūnumi.
Bet, Jėzau, turiu pasakyti buvai sutvertas iš stebuklo ir nešiojaisi grynąją Šventosios Dvasios kibirkštį. O ką kalbėti apie palaimintus, bet vis tik – žmones. Galvoju apie Marijos kančią, apie Zebediejaus kančią – paleisti savo vaikus sekti savuoju pašaukimu, koks tai sunkisǃ Suvokti, kad gimdai vaikus pasauliui, kad gimdai vaikus Dievui, jie paliks saugią namų olą, jie užmes tinklus ir jų nebeištrauks, jie eis žvejoti žmonių sielų, o Tu raudosi pamatęs žaizdas ant jų kojų ir rankų, O Tu kentėsi, nes Tavo akys neturės paguodos senatvėje, nesidžiaugs gausiu ainių būriu.
Tavo žodžiai tokie iškalbingi, Marija, Tavo kančia yra didesnė, kartu ji vienija visas Žemės motinas: „Pagailėk manęs, šventas tėveǃ Pranašas? Ne, ne, net jeigu Dievas ir išsirinko jį – tegu persigalvojaǃ Aš noriu, kad jis būtų žmogus kaip ir visi – nė daugiau, nė mažiau – kaip ir visi. Tegu dirba sau geldas, lopšius, noragus, kaip kažkada jo tėvas dirbo, o ne taip kaip dabar – kryžius žmonėms nukryžiuoti. Vestų sau gerą šeimininkę iš geros šeimos su kraičiu, būtų dosnus visiems, augintų vaikus... Eitume sau visi – močiutė, vaikai ir anūkai – kas savaitgalį pasižmonėti“. (67 – 68 p.). Motinos kančia ir viso pasaulio išgelbėjimas. Kur nusveria mano širdies svarstyklės? Tegaliu pasakyti: viso pasaulio motinos, meldžiam už jus.
Dabar mano žvilgsnis nukrypsta į tuos, kuriems pavesta nudirbti juodus darbus, kad pagaliau įspįstų šviesa. Judai, tenorėjai kovoti taip, kaip mokėjai. Kalaviju. Judai, tenorėjai paprotinti tą keistą pranašą ir tada vienuolyne net buvai pasiryžęs tapti savojo Dievo kariu. Ieškojai įrodymų, kaip vėliau ieškojo jų Tomas – iš tiesų dažniausiai patikime tik pamatę dar skaudančias žaizdas, kovų randus. Judai, darei, ką turėjai daryti, raudonbarzdi niršus milžine. Ir Tavo yra dangaus karalystė.
Tai, apie ką galvoju pabaigoje – apie drąsą kalbėtis su Dievu. Užklausti jo. Piktintis. Guostis. Ginčytis. Nuo Jobo dramos, nuo to, kiek buvo atimta, nuo žmogaus kančios, nuo motinos kančios, nuo Jėzaus kančios – drąsa prabilti, reikalauti žinoti, apsakyti pasaulį kaustančią tamsą, drąsa prašyti pamatyti išsigelbėjimo ženklus, skųstis, burnoti, susitaikyti. Monologas ar dialogas? Dievo atsakymai ženklais, pasiuntiniais, Savimi. Dievo tyla. Dievo žodis.
O aš esu tik žmogus, bet ir Tavo sūnus buvo Žmogus, todėl prašau Tavęs, Viešpatie, užgydyk mano mirtingumo žaizdą ir pasikalbėk su manimi. Ženklais, pasiuntiniais, Jėzumi, Savimi, nuodėme. Tikiuosi kažkada išlaikyti paskutinio gundymo išbandymą.
Teksto autorė Lina Buividavičiūtė
