Studijavote lituanistiką su klasikinės filologijos specializacija. Mokykloje ir universitete mokėtės anglų kalbos, vėliau lankėte prancūzų kalbos kursus. Ką sovietmečiu reiškė šių kalbų mokymasis? Įsivaizdavote, kad kada nors pavyks nuvykti į „supuvusius Vakarus“? Kaip atrodė paskaitos pas anglų kalbos dėstytoją Angelę Šurnaitę, kurios pavardė anuomet atstodavo rekomendaciją?
Kažin ar žuvelė, gimusi akvariume, svajojo apie pasaulį už jo sienų. Sovietiniame draustinyje, kurio taisyklės atrodė juokingos ar net absurdiškos (jaučiau tai intuityviai, o kad tai ne juokinga, bet baisu, supratau gerokai vėliau), gyvenau savo burbule, kur svajones žadino ir pasaulį pažinti padėjo knygos. Užsienio kalbos suteikė daugiau galimybių plėsti akiratį per knygas. Angelė Šurnaitė dėstė anglų kalbą, ne literatūrą, bet per jos paskaitas, kiek pamenu, šiek tiek susipažindavom ir su gera literatūra. Dėstytoja iš kiekvieno studento išspausdavo viską, kas įmanoma, buvo principinga – kaip girdėjau, neklausydavo nurodymų iš aukščiau, pavyzdžiui, pasirašyti įskaitą nežinia kuo valdžios malonę pelniusiam studentui – ir gal net sugebėjo įskiepyti mums kai kuriuos savo gyvenimo principus.
Papasakokite, kaip mokėtės naujosios graikų kalbos? Kokiais kanalais gaudavote paskaityti šiuolaikinės graikų literatūros?
Jei nebūčiau studijavusi senosios, nebūtų parūpusi ir naujoji graikų kalba. Naujosios iš pradžių mokiausi savarankiškai, iš rusiško vadovėlio, ir tik vėliau, kai Lietuvoje atsirado šios kalbos mokovų, lankiau kursus, vedamus Sergejaus Temčino, Fatimos Elojevos, Vaidoto Rimšos. Su graikų literatūra sovietmečiu pažindinausi skaitydama vertimus į lietuvių, rusų ir kt. kalbas, kiek jų rasdavau Respublikinėje (dabar Martyno Mažvydo) bibliotekoje, kur kelerius metus dirbau baigusi studijas. Vėliau knygų graikų kalba iš užsienio atsiųsdavo draugai, pirkdavau Graikijoje.
Jūs buvote pirmoji vertėja iš naujosios graikų kalbos. Ar pamenate S. Mirivilio knygos vertimo užkulisius? Kaip romanas buvo sutiktas?
Jau ne kartą esu pasakojusi, kad man, jau dirbančiai „Vagos“ leidykloje, Verstinės literatūros redakcijos vedėja Eugenija Stravinskienė pasiūlė iš rusų kalbos išversti rašytojo vietnamiečio kūrinį, bet turėjau įžūlumo atsisakyti ir pareikšti norą versti iš naujosios graikų kalbos, kurią tik buvau pradėjusi mokytis. Griežtoji ir teisingoji vedėja, mano laimei ar nelaimei, sutiko – jei susirasiu tinkamą knygą. Graikų literatūros klasiko S. Mirivilio romaną „Gyvenimas kape“ apie Pirmąjį pasaulinį karą buvau skaičiusi rusų kalba. Manau, tos knygos išėjimas lietuvių kalba buvo svarbus tik man. Anuomet neklestėjo ne tik recenzijų žanras, bet ir reklama, laikoma kapitalistinio pasaulio reiškiniu. Be to, nepasisekė su viršeliu – mano pirmąją verstą knygą apipavidalino „per blatą“ į leidyklą priimtas nepatyręs dailininkas. Karo temai tapus aktualiai, reikėtų „Gyvenimą kape“ perskaityti iš naujo.
Esate minėjusi, kad gidė, pasakodama lietuvių turistų grupei apie Kretą, rėmėsi Jūsų verstu N. Kazantzakio romanu „Kapitonas Michalis“. O kada pirmąkart nuvykote į Graikiją? Ar įspūdžiai iš knygų sutapo su gyvai pamatytais vaizdais?
1992 m. pavasarį Delfuose vyko buvusių Sovietų Sąjungos šalių vertėjų iš senosios ir naujosios graikų kalbų konferencija. Tada pirmą kartą ir pamačiau Graikiją. Ne tik Delfus galėjau išvaikščioti. Būta ekskursijų po žemyną ir salas. Tie pirmieji įspūdžiai ir dabar gyvi, neišdildomi, pranokstantys mano skurdoką vaizduotę.
Šiais laikais vertėjams vis dar svarbus mokytojo ir mokinio santykis? Ar pati turėjote / turite „mokinių“, kuriuos paglobojate?
Kadangi esu ne tik vertėja, bet ir redaktorė, tai nori nenori dažnai tampu mokytoja, kartais ir ne visai jauniems vertėjams. Aišku, jei tik jie nori mokytis. Bet nesu linkusi į pedagogiką ir mentorystę (nors ir esu prisidėjusi prie panašių Vertėjų sąjungos projektų), man artimesnis kolegiškas santykis. Juk yra ko pasimokyti ir iš jaunesnių vertėjų ar redaktorių.
Nusivylimas prastu vertimu turi įtakos vėliau bendraujant su tuo žmogumi? Perskaičiusi blogai išverstą knygą, suteikiate vertėjui antrą šansą ar jo pavardė atsiduria Jūsų „juodajame sąraše“?
Jei blogai išversta knyga – vertėjo pirmas ar vienas pirmųjų darbų, dar galima turėti vilties, kad, gavęs gaires, padedamas redaktorių, jis išmoks versti, jeigu turi tam gabumų. Tiesa, ne kiekvienam duota, bet nemažai galima pasiekti ir juodu darbu – geriau sąžiningas juodas darbas negu juodas sąrašas. Blogiau, kai neduota ir suprasti, kad neduota. Kai kurie vertėjai, ne visai pasitikėdami savimi, bent jau stengiasi susirasti gerą redaktorių.
Dažnai vertėjai ir rašytojai pasakoja apie savo santykius su redaktoriais. O su kokiais tekstų autoriais Jums tenka bendrauti? Prisimenate per redagavimo metus nutikusių kuriozų?
Didelių kuriozų neprisimenu, su autoriais (vertėjai irgi autoriai) sutariu neblogai, kartais net susibičiuliauju. Bet tekstuose pasitaiko kurioziškų klaidų, kurias, deja, pradėjau užsirašinėti tik pastaraisiais metais. Viena iš liūdniausių redaktoriaus darbo pusių – kad pamatai autorių (vertėją) kaip peršviestą rentgeno aparatu ir pernelyg dažnai tenka nusivilti. Tiesa, dabar, kai nebedirbu jokioje leidykloje etatine redaktore ir galiu rinktis ne tik ką versti, bet ir ką redaguoti, tokių nusivylimų būna rečiau.
Kokias pagrindines knygas, verstas į lietuvių kalbą, rekomenduotumėte paskaityti norintiems susipažinti su naujosios graikų kalbos autoriais?
Pirmiausia siūlyčiau skaityti N. Kazantzakio romanus „Graikas Zorba“ (vert. A. Druktenis) ir „Vėl Kristų kala prie kryžiaus“ (vert. J. Naujokaitis), P. Prevelakio apysaką „Mirties saulė“ (vert. J. Stanišauskas). Nors šios knygos išverstos prieš pusšimtį metų ir ne iš originalo, su pasimėgavimu esu skaičiusi jas ne kartą. Iš naujesnių leidinių nuoširdžiai rekomenduočiau graikų poezijos ir prozos antologijas „Dovana sidabro eilėraštis“ ir „Raudonos šukos“, sudarytas Kristinos Svarevičiūtės ir išverstas kelių vertėjų.
Jaunajai kartai paslaptingai skamba garsioji „Vagos“ redagavimo ir vertimo mokykla. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie tai, kaip atrodė tų dienų kasdienybė leidykloje, santykiai su kolegomis? Kaip plačioji visuomenė žiūrėjo į šioje leidykloje dirbančius žmones? Kokį vaidmenį čia atliko cenzūra ir ideologiniai dalykai?
Apie „Vagą“ jau pasakota daugybėje interviu su vertėjais ir redaktoriais, nesinori kartotis. Svarbiausia, kad – nepaisant to, kad kaip ideologinė įstaiga leidykla turėjo atsijoti savo „kadrus“ ir vykdyti atitinkamas funkcijas – vyravo profesionalumas, sveikas protas, išmintis, kolegiškumas, laisva dvasia. „Vaga“ sugebėjo ne tik išleisti galybę vertingų leidinių, bet ir išugdyti būrį gerų vertėjų ir redaktorių, kurie savo ruožtu perdavė arba perduoda patirtį jaunesniems kolegoms. Beje, minėtąją vietnamiečio knygą, Ngo Tat To romaną „Varžybos imperatoriaus rūmuose“, kurio nesiėmiau, išvertė „Vagos“ redaktorė Vilija Volskytė, kuri, jei ne ankstyva mirtis, dabar būtų buvusi – nė kiek tuo neabejoju – garsi vertėja iš japonų kalbos, nes jau buvo pradėjusi mokytis japonų hieroglifų. Štai tokias geras ambicijas skatino „Vaga“.
Prieš 18 metų susikūrė Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Ar per tuos metus visuomenės požiūris į vertėjus pasikeitė? Pavyko pasiekti apčiuopiamų rezultatų, atkreipiant dėmesį į vertėjo svarbą?
Didelių apibendrinimų nedrįsčiau daryti, bet per tuos metus tikrai tapome labiau matomi ir girdimi, sulaukėme ir sulaukiame nemažai žiniasklaidos dėmesio. Labiausiai trūksta profesionalių knygų recenzijų, kuriose būtų išgvildentas ir vertėjo darbas.
Esate parengusi puikių pokalbių su vertėjais. Ar tie interviu atvėrė kokių nors naujų, netikėtų perspektyvų Jums pačiai?
O aš sakyčiau – pokalbių su puikiais vertėjais ir puikiais žmonėmis. Tie pokalbiai praturtino mane gal net labiau nei verstos knygos, juolab kad pašnekovai buvo ne atsitiktiniai, o pačios pasirinkti, kaip ir dauguma verstų autorių.
Neseniai pasirodė graikų apsakymų rinktinė „Raudonos šukos“ – išvertėte lakonišką, gilų ir įsimintiną M. Kougioumtzi tekstą „Šuns senis“. Kaip atradote šį kūrinį? Autoriaus asmeninio gyvenimo užkulisiai arba draugystė su autoriumi vertėjui labiau trukdo ar padeda?
Įsimintini, net sukrečiantys ir kiti M. Kougioumtzi apsakymai. Versti šią autorę, pradėjusią rašyti prozą solidžiame amžiuje, man pasiūlė knygos sudarytoja, graikų kalbos dėstytoja K. Svarevičiūtė. Iš pradžių kilo atmetimo reakcija dėl rašytojos negailestingo žvilgsnio į tikrovę, nemaloniausias jos puses, tad buvo sunku išsirinkti, kuriuos tekstus versti. Daug paprasčiau, be didelių dvejonių, pasirinkau šiam rinkiniui kitų autorių tekstus.
Ne į visų verčiamų autorių biografijas gilinuosi, bet rašytojo gyvenimo detalės kartais padeda suprasti verčiamą kūrinį ir į jį labiau įsijausti. O štai draugystė su autoriumi, manyčiau, gali ne tik padėti vertėjui, suteikdama galimybę konsultuotis, lengviau susitarti dėl autoriaus teisių, bet ir įklampinti – primesti pareigą versti kitus jo kūrinius, net jeigu jų kokybė prastėtų, ir pan.
Daug metų dirbate iš namų. Kaip smarkiai pačios gyvenimas įsiterpia į Jūsų vertimus? O gal versdama mokate ignoruoti buitį? Dirbdama turite ritualų?
Vertėjai visi dirba iš namų, o jei gyvena ne tik iš vertimo ir turi kokį nors etatinį darbą, tai verčia namie vakarais arba savaitgaliais. Knygų vertimas, kaip ir jų skaitymas, perkelia iš buities į būtį. Kai prisėdu prie verčiamos knygos, puodai virtuvėje neišvengiamai prisvyla... Gal vertėjos ritualu jau galima vadinti popierinių žodynų vartymą? Šiaip ar taip, trūks plyš stengiuosi, kad vertimas neužgožtų gyvenimo ritualų.
