Pirmoji LRS leidyklos knyga – 70 000 tiražu išleista Antano Škėmos „Baltoji drobulė“. Po to pasipylė tikra leidinių įvairovė, susijusi su savęs, kaip leidyklos, identifikavimo paieškomis. Tai – vadovėliai „Tikiu“, skandinavų valgių receptai, maldaknygė karaimų kalba ir daugelis kitų iš dabartinio LRS leidyklos konteksto išsiskiriančių leidinių. Lygiagrečiai pasirodydavo latvių autorių, išeivijos atstovų knygos. Tuo metu – Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje – viena po kitos besisteigiančios leidyklos stengėsi leisti viską, kas buvo draudžiama sovietmečiu.
Esminė leidyklos veiklos kryptis keitėsi ne sykį. Iš pradžių leidykla turėjo pristatyti lietuvių autorių kūrybą, kurią vėliau papildė ir elitinių užsienio autorių verstiniai kūriniai. Žodis „elitinis“ skamba pretenzingai, tačiau leidėjai patikina, kad tai išties rimta, nusipelniusių autorių knygų serija. Per tuos keliasdešimt metų išleista ir daug verstinės poezijos grandų. Leidykla su tokia pasiūla tarsi šiek tiek pranoko savo laikmetį, nes rimtoji literatūra tuo metu nebuvo itin paklausi, priešingai, vyravo stiprus pramoginės literatūros poreikis. Šiuo metu leidykla skaitytojams pristato ne tik rimtąją, bet ir kokybišką populiariąją literatūrą. Žinoma, LRS leidykla ir toliau leidžia daugelį lietuvių autorių.
Apie leidyklos istoriją ir dabartį pasikalbėti susitikome su LRS leidyklos direktore Giedre Šoriene ir vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Repečka. Giedrė Šorienė, 1993 m. atėjusi dirbti į leidyklą kaip ekonomistė, po truputį užimdama vis atsakingesnes pareigas, nuo 1999 m. tapo LRS leidyklos direktore. O Saulius, dar 1997 m. mokydamasis magistrantūroje, leidykloje ėjo projektų vadovo pareigas. Po to beveik septynerius metus dirbo redaktoriumi „Baltų lankų“ leidykloje. 2015 m. sugrįžo į savo pirmąją darbovietę – LRS leidyklą – ir pakeitė svarbias vyriausiojo redaktoriaus pareigas ėjusį bei ilgiausiai leidykloje išdirbusį (nuo 1992 m.) lietuvių literatūros kritiką, eseistą Valentiną Sventicką.
Leidykloje dirba vienuolika žmonių: maketuotoja, gamybos vadovė, buhalterė, apskaitininkė, sandėlininkas, du projektų vadovai, korektorė. Daugelis skaitytojų žino LRS knygynėlį, kuriame galima įsigyti LRS leidykloje išleistų knygų. Tačiau šis knygynėlis pirmiausia yra rinkodaros ir pardavimų vadybininkės bei komunikacijos specialistės kabinetas, tad prekybinė funkcija – antrinė. Jau kuris laikas leidykla atsisakė ir anksčiau jai priklausiusių „Versmės“ bei „Atžalyno“ knygynų ir susikoncentravo į leidybą.
LRS leidyklos veiklai įsibėgėjus, imta leisti nemažai garsių ir solidžių knygų serijų, iš kurių dabar yra išlikusi tik viena – „Pirmosios knygos“. Joje debiutuojantys autoriai varžosi prozos ir poezijos rankraščių konkurse. Kita legendinė kolekcija – verstinės poezijos serija „Premija“, kurioje spausdinamos premijuotos užsienio autorių verstinės knygos, nepasiteisino ir nunyko. Ilgiausiai gyvavusi „Nacionalinės premijos laureatų“ serija nutrūko amžinybėn iškeliavus dailininkui Romui Orantui, kuris buvo šios serijos apipavidalintojas, o knygų dizaino keisti niekam nesinorėjo. Speciali komisija atrinkdavo autorius baigtinei „Lietuvių literatūros lobyno“ kolekcijai, kurioje išleistos 42 lietuvių literatūros klasikų rinktinės. Tačiau tai – irgi jau istorija.
Per metus apie 60 leidinių pristatanti LRS leidykla leidžia lietuvių ir užsienio autorių poeziją, prozą, vaikų literatūrą bei negrožines knygas. Didžiausio susidomėjimo sulaukusi amerikiečių autorės Taros Westover prisiminimų knyga „Apšviestoji“ – šiuolaikinės prozos lyderė, jau pasiekusi 30 000 tiražą. Populiariausios leidyklos lietuvių autorių knygos – po keliolika tūkstančių egzempliorių išleistos Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“ ir Aldonos Ruseckaitės „Šešėlis JMM“.
LRS leidykla yra didžiausia šalyje poezijos knygų leidėja. Istorinis atvejis – turbūt populiariausia visų laikų poezijos knyga Lietuvoje – trimis tiražais po 5 000 egzempliorių išleistas Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“. Tai – stebinantys skaičiai, lyginant su šiuolaikinių poetų knygelėmis, kurios kartais pasirodo vos 200 ar 300 vienetų tiražu. Pastaraisiais metais justi itin sumažėjusi šio žanro paklausa. Poezijos renginiai sutraukia nemažai klausytojų, tačiau šie ne visuomet linkę įsigyti autorių knygų. Leidėjai teigia, kad šis žymus pokytis įvyko per pastaruosius penkerius metus.
Dar viena ryškėjanti tendencija – gerokai išaugęs pramogai skirtos kokybiškos literatūros poreikis. Asmenybės tobulėjimą skatinanti literatūra ar trileriai vis dažniau graibstomi iš knygynų. Saulius pastebi, kad pastarieji ir užsienyje, ir Lietuvoje perkamiausiųjų knygų sąrašuose sudaro apie 30 procentų.
LRS leidyklos būstinė dalijasi tuo pačiu kiemu su LRS rūmais. Daugelis dar mena legendinio baro „Suokalbis“, įsikūrusio pirmame Rašytojų sąjungos aukšte, laikus. Dažni šio baro buvę lankytojai – LRS nariai, garbūs leidyklos autoriai. Kavinė pirmųjų svečių sulaukdavo vos atvėrusi duris – nuo 10 val. ryto. Ne paslaptis, kad ten buvo galima sutikti daugelį nuo kūrybos apsvaigusių gyvųjų klasikų. Su šypsena Saulius prisimena, kad norint išvengti diskusijų su įsijautusiais literatais yra tekę ir slėptis: „Tarp savų jie sau leisdavo atsipalaiduoti...“ Audringi laikai tęsėsi ilgokai, bet pamažu įvairių kartų literatai ėmė rinktis blaivybę. Liovėsi gyvuoti ir „Suokalbis“, o jo vietoje šiandien veikia kita kavinė.
Keičiantis rašytojų kartoms ir jų bendravimo ypatybėms, leidyklos gyvenimas tapo mažiau spalvingas. Anuomet autorius pats įteikdavo rankraštį, atvykdavo pasirašyti sutarties, o knygos atsiėmimas – sutiktuvės – visuomet virsdavo didele švente. Dabar autoriai tiesiog ateina pasiimti knygos, o visi anksčiau išvardyti procesai vyksta elektroniniu būdu.
Daugiausia apmaudo ir juoko leidykloje sukelia netikėtos korektūros klaidos. Jų taisymas visuomet reikalauja kūrybingų sprendimų. Atrodo, peržiūri šitiek akių, o štai Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano knygos „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ viršelyje tampa „pažiūromis į gyvemimą“. Tąkart teko šį nuplėšti ir perspausdinti iš naujo. Arba štai, Janina Degutytė ant knygos nugarėlės virto „Janūna“. Tuomet buvo nuspręsta užklijuoti lipdukus su teisingai atspausdintu autorės vardu.
Saulius prisiminė išskirtinį garsiojo Džeimso Džoiso „Uliso“ parengimo spaudai procesą. Gavęs kone metrą mašinraščiu spausdintų lapų, jis ranka virš kiekvienos eilutės rašė suredaguotą, dažnai iš naujo išverstą tekstą. Toks paruošimo procesas užtruko ilgiau nei porą metų. O paskui dar teko visą rankraštį perspausdinti kompiuteriu.
Džiugina tai, kad vos prasidėjus „Metų knygų“ penketuko rinkimams, pasitaikydavo, kai į nominuotąsias būdavo atrinktos net keturios leidyklos autorių knygos. Įvairias literatūrines premijas, knygos meno konkursą taip pat dažnai laimi LRS knygos arba šias parašę leidyklos autoriai. Nors leidėjai teigia, kad konkurencija vis auga, 32 metus skaičiuojanti LRS leidykla išlieka kokybės ženklu, puikiai pažįstamu reikliam intelektualios literatūros gerbėjui.
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
