1993 m. įkurta leidykla – tikra senbuvė šalies leidybos versle – yra išleidusi daugiau nei 1500 knygų. Per kelis dešimtmečius, leisdama viską, kas tik gali būti įdomu žmonėms, „Tyto alba“ prisijaukino ir užsiaugino gausų skaitytojų būrį.
Itin svarbi „Tyto albos“ kryptis – lietuvių autorių literatūra. Su leidyklos vardu yra siejamos Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės, Juozo Erlicko knygos. Sėkmingai plėtojama ir naujų autorių paieška. Tai – viena iš prioritetinių įmonės sričių. Yra buvę laikotarpių, kai lietuvių autorių knygos sudarė net 60 procentų visų per metus išleidžiamų knygų, o likusius 40 procentų – verstinė literatūra. Viena leidyklos steigėjų ir ilgametė vadovė Lolita Varanavičienė pripažįsta, kad šis santykis yra labai mielas, tad gimtąja kalba parašyti kūriniai yra labai laukiami leidykloje.
Antra nuolat puoselėjama leidyklos kryptis – negrožinė literatūra. Pastaraisiais metais itin populiarios mokslinės knygos apie fizikos paslaptis, laiką, filosofiją, istoriją. Toliau seka didžiulę pasiūlą turinti grožinių knygų linija. Lolita pabrėžia, kad greta premijuotų, aukštosios literatūros knygų, jai negėda leisti ir kokybiškus, tarkim, Lucindos Riley ar Karen Swan „moteriškus“ romanus. „Tyto alba“ nėrė ir į vaikų literatūrą, po savo sparnu priglausdama tokius autorius kaip Violeta Palčinskaitė, Tomas Dirgėla, David Walliams, kuriems, kaip liudija mažųjų tėvai, pavyko sugrąžinti vaikus prie knygų.
Šiuo metu leidykloje darbuojasi 27 etatiniai žmonės, iš kurių – net keturi veteranai, ištikimi nuo pat pirmos leidyklos įkūrimo dienos. 2008 metų krizę „Tyto alba“ išgyveno neatleidusi nė vieno žmogaus. Leidykla gyvuoja be didesnių finansinių sukrėtimų ir džiaugiasi, kad gali oriai žvalgytis į ateitį ir sudaryti vis naujas sutartis su autoriais, vertėjais, dizaineriais.
Atjaunėjęs leidyklos kolektyvas, Lolitos drąsinamas rinktis tai, kas įdomu jiems patiems, intensyviai darbuojasi visais frontais ir kimba į vertingų kūrinių paieškas. Vadovė džiaugiasi, kad leidykla jaunajai kartai suteikia laisvę ir galimybę mokytis, tobulėti. Įkūrėja šypsosi: „Juk man liko mažiau negu tiek, kiek jau nugyvenau.“ Į klausiantį žvilgsnį ji juokdamasi atsako: „Tai citata iš ką tik pristatyto Vilmos Kavos romano. Be to, kas galėtų tai paneigti.“
Šeimyniškas komandos santykis ir tvyranti šilta atmosfera – didelė vertybė. Net knygų mugės stenduose galima sutikti ne tik darbuotojų vaikų, bet ir jų anūkų. Asmeninė laisvė čia itin svarbi ir gerbiama. Tik kai kuriems Lolita primena, kad leidykla dirba nuo 9 valandos ryto, tačiau tai suprantama kaip pokštas. Skardus šiam pokalbiui susibūrusiųjų juokas tik patvirtina, kad neskaičiuojantys darbo valandų moka ir kaip reikiant pasilinksminti.
Lolita prisiminė vieną iš praėjusio tūkstantmečio vakarėlių, kurio metu, a. a. Kęstutis Navakas, norėdamas pagerbti savo publicistikos ir meilės lyrikos leidėjus, iš Tado Ivanausko muziejaus pasiskolino pelėdos iškamšą. Tuo pokštas nesibaigė, nes poetas pamiršo pasiimti gana plėšraus paukščio, santūriai suglaudusio sparnus ant „Tyto albos“ išleidžiamų knygų, iškamšą... Leidyklos darbuotojams teko kūrybinga užduotis – vežti pelėdą į Kauną, grąžinti ją į muziejų, šio darbuotojams net nežinant, kad pelėda buvo pasiskolinta.
Už viešuosius ryšius atsakinga direktorės pavaduotoja Raminta Jonykaitė prie kolektyvo prisijungė prieš trejus metus. Su jos atėjimu į „Tyto albą“ daugelis svajonių virto realybe. Kaip žinome, karantinas – itin geras laikas leidėjams – atskleidė, kokius kiekius knygų galima parduoti internetu... Tačiau kaip išlaikyti ryšį su skaitytoju net tokiu kritiniu metu? Kadangi viskas persikėlė į virtualią erdvę, nutiko paradoksas – autoriai, kuriuos prisikalbinti atvykti į Lietuvą atrodė nerealu, buvo kur kas sukalbamesni, rengiant virtualius susitikimus. Leidykla surengė visą ciklą virtualių renginių su tokiais pasaulinio garso rašytojais kaip Tahir Shah, Marina Stepnova, Lucinda Riley, William Krueger, Abir Mukherjee, Mario Escobar. Pasauliui taip priartėjus prie kompiuterio ekrano, leidyklos patalpose Ramintos kolegės Guodos Kavaliauskaitės iniciatyva buvo įrengta jauki ir elegantiška kino studija. Labai svarbūs ir lietuvių rašytojų susitikimai su skaitytojais, tad susidūrus su pandemijos ribojimais – leidykla juos taip pat perkėlė į virtualią erdvę. Tokiu būdu susitikti su Rimantu Kmita, Tomu Dirgėla, Lina Vėželiene, Vaiva Rykštaite galėjo bet kurioje pasaulio vietoje esantys skaitytojai.
Gausų ištikimų skaitytojų ratą turinti „Tyto alba“ prie kultūrinio konteksto kūrimo prisideda ir inicijuodama Jurgos Ivanauskaitės premijos konkursą, jau trylikti metai pasipildantį garbiu apdovanotų autorių sąrašu.
Vos pusmetį leidykloje praleidusi Monika Grigutytė užima naujų knygų „medžiotojos“ pareigas ir sprendžia, kas atsiras „Tyto albos“ leidybiniame plane. Baigusi klasikinę filologiją Vilniaus universitete, pasisėmusi patirties vienoje iš Airijos leidyklų, „Tyto alboje“ mergina atliko vasaros praktiką. Tuomet užsimezgusi abipusė simpatija išaugo į turiningą bendradarbiavimą. Kaip tik šiuo metu yra ruošiama 2023 metų antrojo pusmečio programa. Leidybos profesionalai skaičiuoja ir rizikas – maža kas gali įvykti pasaulyje per tuos pusantrų metų, kol vertėjas išvers ir spaustuvė išspausdins kūrinį. Monika su užsidegimu pasakoja apie kitąmet Lietuvoje pasirodysiančias knygas, kurių pavadinimai originalia kalba dar nėra patvirtinti.
Medžioklė vyksta įvairiais keliais ir gana aršiam kovos lauke, nes yra autorių, kurių siekia daugybė leidyklų. Žinoma, kur kas drąsiau, kai mūšio lauke nesi vienas. Dar viena leidyklos karžygė – už užsienio literatūrą atsakinga Augustė Burbaitė – kontaktuoja su agentais ir leidyklomis iš įvairių pasaulio kraštų. Pasitaiko, kad skaitydami rankraščius leidėjai nusprendžia leisti knygą, nors ji dar nėra išleista originalo kalba. „Reikia stebėti tai, kas vyksta pasaulyje, pajusti, kas sklando ore“, – nuojautos paslaptimi pasidalija mergina žibančiomis akimis.
Pandemijos metu iškilo poreikis skaityti ne tik distopijas, bet ir atsigręžti į klasikinę literatūrą, kurios užfiksuotas laikmetis ir išgyvenimai teikia atsakymų į realias šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, Stefan Zweig „Vakarykštis pasaulis“ apie tuometinių Vienos žmonių nuojautas, patirtis, jaudina ir šiandien, nes istorija kartojasi. Vasarį pasirodysiantis romanas „Be vyrų“ (angl. The End of the Man) apie 2025 metais užpuolantį virusą, šienaujantį tik vyrus, parašytas dar prieš pandemiją. Knygos dažnai pranašiškai įspėja skaitančiuosius. Lolita norėtų, kad ši knyga pasirodytų jau po romane vykstančio veiksmo datos.
Per leidyklos istoriją būta knygų, kurių skaitomumas ir aktualumas stebina visko mačiusius darbuotojus. Tarp tokių – Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“, Dietrich Schwanitz „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“, iš naujo vis atrandamos Marinos Stepnovos „Lazario moterys“ ar Colleen McCullough „Erškėčių paukščiai“. O kur dar „Sinuhė egiptietis“ – knyga, sukūrusi bestselerio sąvoką, nors jos autorius Mika Waltari taip niekada ir neapsilankė Egipte... Taip pat nuolat kartojami Jurgos Ivanauskaitės knygų tiražai – štai ir vėl rinkoje pritrūko „Miegančių drugelių tvirtovės“. Bėgant laikui tik auga ir susidomėjimas R. Gavelio „Vilniaus pokeriu“.
Prieš Kalėdas ir Vilniaus knygų mugę „Tyto alboje“ per mėnesį išleidžiama net iki trisdešimties knygų. Leidykla džiaugiasi direktorės pavaduotoja Ramune Bieliauskaite, gebančia vienu metu sekti net 40 knygų „eismą“, ir būriu nuostabių redaktorių. Vasaros tempai kur kas ramesni – pasirodo dvi, trys, keturios knygos per mėnesį.
Lolita nė kiek neabejoja šviesia popierinės knygos ateitimi ir juokiasi iš XXI a. pradžios spėlionių: puslapių šiugždėjimas ir kvapas teikia poilsį nuo kompiuterio ekranų išvargusioms šiuolaikinių žmonių akims.
„Geros knygos keičia gyvenimus“ – užrašyta ant autobusiuko, išvežiojančio leidyklos knygas ar nugabenančio leidyklos komandą į knygų muges ir pristatymus. Švytinčios pašnekovių akys, energinga jų greitakalbė, nuolat palydima šilto juoko lyg patvirtina, kad šis šūkis taikliai įprasmina visą leidyklos veiklą.
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
