Kai užaugsiu ir jausiuos nesaugiai, pakaks vienos minutės, tos tamsos prieš pačią spektaklio pradžią, kol atsivers uždanga arba įsišvies pirmoji spektaklio scena, tos vienos akimirkos, kad aš vėl pasijusčiau esanti namie. Ir tada man vėl, anot tėčio, „viskas bus gerai“. - Dovilė Zelčiūtė

Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“ – literatūrinė autobiografija, šypsninga pirmosios meilės istorija, autorės intelektualinio, dvasinio brendimo ištakos. Galima skaityti ir kaip tam tikros epochos metraštį, ir kaip romaną, ir netgi kaip atskiras išbaigtas, jaukias noveles. Gyvenimas regimas kaip teatras, teatras – kaip ribinės situacijos erdvė su savo karaliais, pranašais, pajacais ir varguoliais – tam tikro laikotarpio Kauno dramos teatro aktoriais, jų šeimomis. Pasaulis teatro artistų vaiko, gavusio „kitos realybės skiepą“, akimis. Rašyta su meile ir pagarba, į praeitį pažvelgta brandaus žmogaus žvilgsniu, o tai, kas paauglei atrodė pasaulio pabaiga, dabar dažnai kelia šypseną. Tiesa, motiniškai jautrią, atsargią, tekste apskritai gausu gero humoro. Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“ tiesiog įdomu skaityti, o tai reta, vadinasi, gerai parašyta, meistro darbas. - Donaldas Kajokas

http://leidyklavaga.lt/produktas/augau-teatre/

„Poetas Antanas Šimkus nevargina skaitytojų nei publikacijų, nei knygų gausa. Pirmąją knygą „Skradžiai“ išleido 1999 m., antrąją „Sezonas baigtas“ 2010 m., po jos 2012 m. išėjo knyga vaikams „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“. Nuo to laiko, kai tapo žurnalo „Metai“ vyriausiuoju redaktoriumi, tame žurnale ir kitur vis pasirodo jo eseistikos apie literatūrą, kultūrą, žiniasklaidos padėtį. Ji savita – apmąstymus lengvai supina su asmeniškomis patirtimis ir įdėmiu gyvenimo stebėjimu.
Antanas Šimkus poeziją rašo taip, lyg nebūtų nei skaitęs, nei girdėjęs, kokias naujų kylančių bangų keteras gaudo nūnai populiarėjantys poetai. Žinoma, ir girdėjęs, ir skaitęs, bet vis tiek ramiai eina savo keliu. Literatūrinė bendruomenė, kai buvo jaunas, matydavo jį kartu su Valdemaru Kukulu. Kai kas iš tos literatūrinės draugystės išliko: eilėraštis turi atkurti dvasios būseną ir žvelgti aukštyn.
Vis dėlto svarbu, kai eilėraštis nėra iš nieko. Būta, įsiminta, pajausta, norėta išsakyti. Išsisakoma be pasidraskymų, bet matykime, kad Antano Šimkaus poezijoje daug . Skatinimo matyti, kas nematoma: . Na, ir ironijos: . Gali taip atrodyti, kai vakaras dega“, – Valentinas Sventickas.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/Vakaras-dega/

Kiti įvertinimai:
Kūrybiškiausia metų knyga 2022
Tropo premija 2023

ĮPRASMINTA NE VIENO ŽMOGAUS, O VISO POKARIO ISTORIJA
Pokario Suvalkijos vardai lietuvių literatūroje miniatiūrose atgimsta jau daugiau kaip du dešimtmečius. Juos atidžiai įsiklausydamas šiojo krašto pasakojančiųjų užrašo prozininkas Justinas Sajauskas.
„Ten, už lango“ – ankstesnių istorinių miniatiūrų knygų tęsinys. Joje nėra linijinės įvykių sekos, nors įvykiai glaudžiai susiję laiko ir erdvės ryšiais, vaizduojama visuma. Teksto kompozicija – kinematografiška, mozaikiška. Pagrindinis veikėjas – pokario žmogus. Apie šio laiko moralę, vidinę kultūrą, pilietiškumą, meilę ir ištikimybę pamatinei žmogaus laisvės vertybei, šeiminiams ryšiams ir sukasi visas Suvalkijos krašto pokario etapas.
Pasakojimas sutelkiamas ties laiko įvykiu: jungtimis tampa erdvė ir konkretus istorinis tarpsnis. Beveik visų miniatiūrų leitmotyvas – išdavystės padariniai. Ryškiausiai vaizduojami partizanų ir stribų susidūrimai. Taupūs, trumpi, bet talpūs sakiniai alsuoja absurdo, paradokso poetika.
Miniatiūrose žmogus dažnai tampa bejėge marionete racionaliai nesuvokiamų būties dėsnių akivaizdoje. Paskutinis miniatiūros sakinys – savotiška išvada, kartais nuskambanti pranašiškai, kartais – ironiškai, o kartais – geliamai karčiai.
Greta absurdo poetikos, farso, ironijos yra daug vilties ir džiugesio, kad atėjo ta diena, kuria anuomet taip tikėjo žmonės – ir jų vardai neužmiršti. Liko ženkluose.
Justinas Sajauskas – rašytojas, muziejininkas, redaktorius, daugelio knygų autorius. Aktualiausia kūrybos tema – pokaris, žmogaus egzistencija jo ribinėse situacijose. 

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/Ten-uz-lango-Pokario-miniatiuros/

Tame name Havajuose gyvena žmonės be sielų. Mėlynas iš išorės, sujauktas iš vidaus, o miegamasis ir vonia – be sienų. Jame aidi lietuviškos tinklalaidės, riksmai be jokio akcento, trankomos durys. Gimdymo sąrėmiai, nerviniai priepuoliai, orgazmai ir serialų įžanginė muzika. Namas – lyg kosmose paklydęs asteroidas, pakibęs Havajų naktyje, jame telpa penkios visatos ir vienas dvigalvis šuva.
Naujausia Vaivos Rykštaitės knyga – autofikcinis romanas apie namų tvarkymo apsėstą mažų vaikų mamą, kamuojamą pogimdyminės depresijos. Havajų sala romane skleidžiasi kaip egzotiškas motinos liūdesio ir kultūrinio atradimo fonas, o pats namas – kaip savasties archetipas, simbolizuojantis sielos buveinę, taigi mus pačius. Kūrinys persmelktas fantazijų, sapnų, čia nėra aiškių laiko ir herojų linijų, išskyrus pagrindinės veikėjos ir jos šeimos. Drąsus, atviras, nuoširdus ir įtraukiantis.
Vaiva Rykštaitė – filosofijos magistrė, romanų, kelionių memuarų ir knygų vaikams autorė, tinklaraštininkė, LRT skiltininkė, Rašytojų sąjungos narė, kurso „Kaip parašyti ir išleisti knygą“ kūrėja ir mentorė, daugiavaikė mama, meilės emigrantė, jau devintus metus namus kurianti Havajuose. Už autofikcinį romaną „Trisdešimt“ pelnė literatūrinę Kazimiero Barėno premiją. Jos kultinė knyga „Pirmąkart mama“ įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų asociacijos rekomenduojamos literatūros sąrašą. Romanas „Lizos butas“ pretendavo į Jurgos Ivanauskaitės premiją, gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, išrinktas į kinematografiškiausių knygų devintuką, taip pat pagal jį vedama ekskursija po Kauno senamiestį. „Mėlynas namas Havajuose“ – dešimtoji autorės knyga.

https://www.tytoalba.lt/melynas-namas-havajuose

Vieno garsiausių pasaulyje lietuvių filosofo – neeilinės neeilinio likimo asmenybės – Algio Mickūno (g. 1933) atsiminimų knyga, gausiai iliustruota ir papildyta nuotraukomis. Ši knyga išsiskirs iš visų kitų Algio Mickūno knygų. Autorius „atsigręžia į savo gyvenimą ir punktyriškai pasakoja apie jį, pasakoja dalykus, apie kuriuos net dešimtmečius su juo bendravusieji niekad nebuvo girdėję. Pradėdamas nuo vaikystės Lietuvos kaime, jis ištaria žodį „rojus“, kuriuo paskui metaforiškai įvardija viską, ką jam teko patirti. Rojus jam yra gyvenimo „eidos“, o sunkumus, kliūtis ir dramas galì tik kartkartėmis nujausti tarp punktyrų“ (Arūnas Sverdiolas). 

https://vaga.lt/atsiminimu-punktyrai

Kiti įvertinimai:

Metų knygos rinkimai: publicistika ir dokumentika 2022 | Nominacija