Šiuo metu Dovydas – viena koja leidykloje „Kitos knygos“, kita žurnale „Literatūra ir menas“, tad mudu kalbamės apie šios dienos kultūrinį pulsą, dalyvaujančius ir stebinčius, kultūrinę spaudą ir kasdienius iššūkius tokiame įdomiame ir nestabiliame lauke kaip kultūra.
Pirmą kartą tave pamačiau prieš keliolika metų vieno žurnalo, į kurį abu tada rašėme, susitikime. Paskui vis užsukdavai į knygyną „Eureka!“. Pamenu, kad per vieną iš tokių apsilankymų knygyne išsidavei norintis dirbti kultūros srityje ir paskui labai greitai stačia galva pasinėrei į darbą „Kitose knygose“ ir kitas veiklas. Kodėl būtent tada nusprendei ateiti į šį, bent jau finansiškai, tikrai rizikingą lauką?
Kultūroje matau didelę prasmę, ji liečia visų mūsų gyvenimus. Už ją visuomenei, mano akimis, svarbesnis yra tik švietimas, bet visai neturiu savybių, reikalingų ten dirbti. Patosą patraukus į šalį, man patinka dirbti, įsigilinti, patinka neaiškios ribos, kur darbas, o kur jau nebe, o kultūros laukui tai ypač būdinga. Esu dirbęs kūrybinėse agentūrose, būdavo sunku rasti daug motyvacijos koldūnų ar banko reklamai, nors visgi įsijausdavau tiek, kad ir tuos koldūnus pirkdavau, ir banke sąskaitą atsidarydavau – man svarbu maksimaliai įsigilinti. Dabar, kai dėl darbo reikia perskaityti knygą, nuvažiuoti į kino festivalį, – nesijaučiu dirbąs. Kad ir kur dirbčiau – leidykloje „Kitos knygos“, filmų kompanijoje „Lokys, liūtas ir šakelė“, su „Vasaros knygynu“ Nidoje, su įvairiais festivaliais ir kultūros leidiniais – visur įsitraukiu peržengdamas siauras pareigybines ribas. O tam, kad atsidūriau, kur esu šiandien, didelę įtaką dar mokyklos laikais padarė Žvėryno gimnazijos mokytoja Dalia Blinstrubienė – pasinaudodamas proga noriu jai padėkoti.
Kokių lūkesčių ir tikslų turėjai ateidamas dirbti į „Literatūrą ir meną“? Ar, apšilus kojas redakcijoje, tavo požiūris pakito?
Žiniasklaida mane visada domino, tai studijavau universitete Londone, grįžęs į Lietuvą dirbau „Kauno dienos“ grupėje, su bendraminčiais buvome įkūrę žurnalą „N WIND“. Vartoju (sąmoningai nesakau „skaitau“) daug žiniasklaidos, bet skaityti beveik nėr ko. „Litmenyje“ visada rasdavau bent vieną įdomų, nustebinantį, išmokantį, suteikiantį malonumą tekstą, tad kodėl nepabandžius tokių tekstų padauginti? Susipažinau su redaktore Lina Laura Švedaite, radom bendrą kalbą ir įsisukau. Mano atėjimas sutapo su redakcijoje prasidėjusiais pokyčiais – reikėjo permąstyti, koks šis žurnalas turėtų būti, kaip išlipti iš amžius trunkančios inercijos, kaip gyventi su itin ribotais resursais, kaip plėsti autorių ir skaitytojų ratą, kaip skleisti žinią apie žurnalą. Kitaip tariant, iššūkių – nors vežimu vežk, jų greitai neišspręsi.
Dabar kiekviena paroda ar festivalis turi lydinčių renginių karuselę, nuo kurios intensyvumo vartotojams sukasi galva, tačiau be jų žmonės tiesiog neateis. Ko reikia, kad skaitytojai noriai prenumeruotų, pirktų, skaitytų kultūrinę spaudą? Ar matai teigiamų pokyčių šia linkme?
Kultūra šiuo metu išgyvena stiprų pakilimą – turime ne tik daug puikių kūrėjų, bet ir žmonių, kurie domisi kitų kūryba, stebi, aktyviai gyvena kultūrinį gyvenimą. Tai, aišku, labiausiai pastebima didmiesčiuose. Pastaruoju metu daug kalbama apie aukštos kokybės kultūros prieinamumą mažesniuose miestuose – manau, kad vien tokia diskusija rodo kultūros poreikį visur.
Kultūrinė spauda visada buvo reikalinga, bet dabar pasikeitus bendram klimatui, manau, jai nebereikia teisintis ir nuolat bandyti pagrįsti savo reikalingumą. Tokį aktyvų kultūrinį gyvenimą natūraliai norisi reflektuoti, analizuoti, pažinti. Didžiuosiuose portaluose vyrauja kultūros operatorių parengtas anonsinis turinys, socialiniuose tinkluose diskusijos verda gan mažuose burbuluose, tad kultūrinė spauda yra terpė, kur skleidžiasi originalus turinys, platesnės nepriklausomos diskusijos, yra profesionaliai komentuojami, analizuojami procesai ir t. t. Mano pozityvumą pagrindžia stabilūs, seniai nebemažėjantys kultūrinės spaudos tiražai. Pavyzdžiui, kai „Literatūra ir menas“ 2018 m. iš savaitraščio virto dvisavaičiu, žurnalo tiražas buvo 1300 egz. Šiandien naujausio numerio, skirto šiuolaikiniam šokiui, tiražas – 1400 egz. O jeigu pridėtume nuolat augančią interneto skaitytojų auditoriją, turinio sklaida auga. Aišku, reikalingi pokyčiai – tiek pačios kultūrinės spaudos, tiek jos finansavimo modelių, tiek jos komunikacijos, bet tai nuolatiniai procesai, dalis mūsų darbo. Apskritai, kultūrinei spaudai dabar yra palankus klimatas.
Tai kaip keičiate „Literatūrą ir meną“?
Atvirumas, bendradarbiavimas ir kitos perspektyvos – trys svarbūs raktažodžiai. Norime spausdinti tekstus, suprantamus ir aktualius visiems kultūra besidomintiems. Norime, kad žurnalas būtų svarbus ir reikalingas kultūros bendruomenei, kad čia vyktų lauko diskusijos, norime būti reikšminga kultūrinio vyksmo dalimi. Aktyviai siekiame užmegzti, palaikyti, plėsti ryšius su menininkais ir kultūros lauko dalyviais informacijos, turinio, bendrų projektų klausimais. Pavyzdžiui, balandį parengėme specialų numerį, skirtą šiuolaikinio šokio temai. Šiemet nusprendėme atsigręžti į mažiau Lietuvos viešojoje erdvėje matomas kultūras – užmezgėme bendradarbiavimą su kaimyninių šalių spauda, sausį išleidome specialų numerį, kurio daugumą medžiagų parengė Suomijos kultūros žurnalistai. Žurnalo puslapiuose dėmesį skiriame neholivudiniams filmams, apžvelgiame knygas, verstas iš kitų kalbų nei anglų (iš anglų kalbos Lietuvoje verčiama daugiausia), spausdiname publicistinius straipsnius iš kitų šalių spaudos. Nepaprasta susiderinti leidimus perspausdinti nepažeidžiant autorinių teisių. Norime, kad žurnalas į kultūrinius procesus žiūrėtų ne aštriai kritikuodamas, o pateiktų alternatyvų, ieškotų kitų perspektyvų.
Daug diskusijų sukėlusiame savo tekste „Kultūroje per daug moterų“ kėlei klausimus apie moterų ir vyrų santykį bei jų uždarbius kultūros lauke. Dabartinėje „Literatūros ir meno“ redakcijoje vyrų daugiau nei moterų. Klausiu pusiau juokais – ar toks ir buvo tikslas?
Svarbiausia žurnale – autoriai ir autorės. Svarbu mokėti orius honorarus, aiškiai komunikuoti, skatinti nebijoti naujų perspektyvų, drąsių temų. Lietuva labai maža, visa žiniasklaida susiduria su ta pačia problema, konkuruoja dėl tų pačių rašančiųjų. Dabartinė mūsų redakcija mikroskopinė, tad išvedinėti bet kokias proporcijas neatrodo tikslinga. Tekstų autorių lytis taip pat nėra svarbi, svarbiau balansas. „Litmenyje“ vyr. redaktorė yra Lina Laura Švedaitė, su ja panašiai mąstome ir savo stipriosiomis savybėmis užpildome vienas kito silpnybes. Labiausiai mėgstu dirbti duetu, per paskutinius daugiau nei 10 metų visada taip dirbau, tai visada pasiteisindavo.
Tavo minimą tekstą parašiau daugiau nei prieš metus, bet jis vis dar grįžta man bumerangu, turbūt dar ilgai man bus lipinama antifeministo etiketė, nors tai tebuvo minčių eksperimentas, bandymas į kultūros lauko problemas pažiūrėti kitu kampu. Džiaugiuosi, kad jis tapo stipriu impulsu įsteigti Meno darbuotojų profesinę sąjungą, žinau, kad po jo publikavimo daug žmonių peržiūrėjo savo įkainius ir darbo praktikas.
Pamenu tavo tekstą, kuriame kultūrininkus raginai geriau daryti mažiau už brangiau, negu daug visko pusvelčiui. Ir apie tai, kad daug darbų dirbame iš inercijos, tik dėl to, kad visada taip darėme. Nemažai mąsčiau apie tai, kad dažnu atveju visiškai neapsimoka daryti knygos pristatymo, bet, iš kitos pusės, tuomet knyga tarsi „prirašoma“ prie kultūros lauko vyksmo, o net ir nebuvę žmonės, pamatę įrašą ar nuotraukas, netiesiogiai jame sudalyvauja. Ką manai apie literatūrinių renginių, knygų pristatymų perspektyvas?
Redakcijoje dažnai keliu klausimą, kodėl spausdiname konkrečią medžiagą – ar tik dėl to, kad reikia užpildyti puslapius? Tai yra efektyviausias klausimas kovoti prieš inerciją, nes tada viską darai su tikslu, veiksmai turi logiką bei prasmę ir nebegaila pastangų. Gal tekstas nestebuklingas, bet jį parašė pradedantis autorius, kurį reikia palaikyti. Gal kitas tekstas užpykdys jame paminėtuosius, bet jis drąsiai atskleidžia naują perspektyvą. O va šito nededame, nors ir autoritetingo vardo parašyta, bet šia tema nieko naujo nepasakė.
Tas pats ir su knygos pristatymu, kodėl jį darai? Gal tai tiesiog šventė autorei ar autoriui. Tai gali būti, kaip rašai, priemonė sklisti žiniai apie knygą socialiniuose tinkluose, nors renginyje neapsilankė daug žiūrovų. Tai gali būti bendruomenės, literatūrinių procesų dalis, svarbi diskusija – to tiesiog reikia. Skaičiau Andriaus Jakučiūno komentarą, kuriame knygų pristatymus jis palygino su mišiomis – nedaug kas lanko, bet turi vykti dėl tradicijos.
Tavo iniciatyva Nidoje šiltuoju sezonu veikia „Vasaros knygynas“ – kaip gimė idėja atidaryti tokį knygyną ir kokių patirčių ar kuriozų per tuos metus prikapsėjo?
Pamačiau vienos bičiulės nusiskundimą feisbuke, kad Nidoje nėra kur knygos nusipirkti, ir tapo aišku, kad tokia vieta ten reikalinga. Sukūrėme tikrą knygyną – čia pardavinėjamos tik knygos, tiksliai žinau, kodėl kiekviena guli Nidos knygyno lentynoje. Nuotykių ir malonių akimirkų buvo daug, bet labiausiai paukščiai prajuokino. Pernai knygyno verandoje įsisuko lakioti kregždės ir savo kakiais drabstė knygas. Bet niekadėjoms ne taip gerai sekėsi, nes vis pataikydavo ant į plėvelę įpakuotų knygų – žalą lengvai pašalinom.
Kalbino Jurga Tumasonytė
