Neseniai tau įteikta Vytauto Kubiliaus premija. Įvertinimas – gražioji, šviesioji kritiko darbo pusė. O yra kasdienybė? Ar sunkus literatūros kritiko darbas?
Rašyti apie knygas sėdu tarp kitų darbų. Manau, kad rašymas ir skaitymas turi kelti džiaugsmą, todėl, jei įmanoma, stengiuosi kurti sąlygas dirbti lėtai ir rasti laiko skaityti savo malonumui. Toks paradoksas: dažnai jaučiuosi išvarginta tekstų, kartais svyruoja motyvacija, bet skaitydama gerą, nebūtinai ką tik iš leidyklos atvežtą knygą, atsigaunu. Veikia ne prasčiau nei spa.
Kaip pasirenki knygas, apie kurias rašysi? Turi kokių kriterijų ar tai vis dėlto daugiau atsitiktinis procesas?
Seku knygų naujienas, turiu įprotį telefono užrašinėje fiksuoti fragmentiškus skaitymo įspūdžius. Įprastai perskaitau daugiau, nei noriu aptarti viešai. Atsirenku idėjas stimuliuojančias knygas. Tokių lietuvių literatūroje visad atsiranda, todėl omeny nuolat turiu bent du leidinius, su kurių idėjomis tyliai diskutuočiau. Ilgainiui supratau, kad ne apie visas knygas noriu rašyti išsamiai – kartais pakanka pasisakyti trumpiau, o tam labai tinka apžvalgos formatas.
Esu iš tų žmonių, kurie ne visada žino, ką apie kūrinį mano, kol apie jį neparašo. Man kritikos rašymo procesas – puiki erdvė ieškoti atsakymų. Mėgstu krapštinėtis, todėl dažnai užbaigti recenziją skubu tik vejama spaudos termino. Vertinu kritikos tekstus, iš kurių matyti, kad kritikui aptariama knyga kelia klausimų, o ją charakterizuoti padeda koks nors pasiūlytas raktas. Ieškodama savojo, knygą skaitau bent porą kartų, nes pirmasis skaitymas dažnai būna emocinis. Tada labai lengva paviršutiniškai apibendrinti, ar tai „silpnas“, ar „geras“ kūrinys, bet priežastys dažnai slypi teksto niuansuose. Panašiai, kaip redaguojant – tik kai pirmuoju skaitymu prasibraunu pro pirminį šabakštyną, imu iš tikrųjų patirti tekstą ir juo gėrėtis.
Dažniau rašai apie poeziją, ne prozą. Kodėl?
Į šią sritį esu labiausiai įsigilinusi, net nebandau komentuoti, pavyzdžiui, paauglių literatūros ar dramų. Poezija visada labiausiai traukė, nes ji yra poveikio menas. Visapusiškai. Masina, kaip sunku apie ją rašyti, o dar labiau – kalbėti. Bet tai žiauriai įdomu. Nėra vienos teisingos gero teksto sampratos, nes poezijos skaitymas priartina kito mąstymo būdą. Kartais susitikimas su kūriniu būna labai intymus, nes tai – iš visokių krizių ir stygiaus kuriamas menas. Natūralu, kad poezijai nesvetimos vertybės, kalbos žaidimai ar saviterapinės paskatos. Tenka daug aiškintis, formuluoti, kad padėtum ir kitiems susigaudyti, ką ji perteikia.
Nepaisant to, kad kasmet debiutuoja bent keletas poetų ir poezija iš šalies atrodo populiari, iš tikrųjų norinčių suprasti poeziją mažėja, o tos romantizuotos „Poezijos pavasarių“ eilės seniai reinkarnavosi į šiuolaikiškesnį būvį ir dėl to kyla suvokimo problemų. Šiandien poezija labiau nei anksčiau tinka scenai, bet kartais atrodo, kad nepelnytai lieka sceninė – paveiki minutę, kviečiama tik pramogai. Tai labai paviršutiniškas santykis ir nereikėtų vien juo apsiriboti.
Literatūros lauke dalyvauji jau daugiau nei dešimt metų. Kaip per šį laiką keitėsi literatūros kritika?
Per pastarąjį dešimtmetį debiutavo naujų kritikių – Virginija Cibarauskė, kurį laiką aktyviau rašė Elžbieta Banytė. Jautėsi toks naujas gūsis – kurį laiką aprimo vyravę „giminės ryšiai“, o hierarchijos tapo mažiau reikšmingos. Tai atpalaidavo, nes anksčiau požiūris į rašytojo kūrybą nusistovėdavo labai greitai, maždaug su antra–trečia knyga. Dabar atsirado daugiau skonių ir pažiūrų (pavyzdžiui, vienus veža metafora, o kitus autofikcija), kurie konkuruoja dėl įtakos. Labai gerai! Žymiai maloniau tarpusavy ginčytis dėl skirtingų estetikų, nei bartis su rašytojais dėl jų įžeistos savimeilės.
Apskritai kol nebuvau artimiau susipažinusi su kritiko darbo specifika, atrodė, kad kritika – kažkas, ką specialistai parašo laisvalaikiu, pakalba literatūros vakaruose. Iš dalies taip ir yra, bet šiandien išsiplėtė veiklos būdai. Vilniaus knygų mugė man iki šiol pirmiau asocijuojasi su literatų prakaitu, o ne švente. Rinkos sąlygomis kritika matoma kaip leidybos industrijos parankinė. Darbas industrijai reikalauja absoliučiai kitų dalykų, tikrai ne kritikos. Dabar dažniau prireikia užsienio auditoriją pažindinti su lietuvių literatūra, charizmatiškai rekomenduoti, ekspertuoti, moderuoti renginius. Iš principo čia reikia vertinimo, kuris negadintų nuotaikos – džiaugtis vyksmu, padėti iškelti atskiros knygos privalumus, paminėti išskirtinius rašytojus ir girti literatūros progresą. Kritika, kurios prigimčiai nebūdingas toks pozityvus požiūris, atsiduria šešėlyje, nes šiurkščiai koreguotų paradinį vaizdą. Tampa neparanku kritikuoti aktualia tema kalbantį tekstą, jei jis prastai parašytas. Neišvengiamai tenka laviruoti, bet ši veikla labai praplečia akiratį apie tai, kaip veikia literatūra. Man ji sužadino žinių alkį ir didelę pagarbą šioje srityje dirbantiems altruistams.
Kokį poveikį literatūros kritikas daro literatūros ir leidybos procesams?
Literatūros gyvenimą skiriu į paradinį (festivalių, mugių, knygos kaip naujienos vartojimo) ir vidinį (literatūros proceso, knygos kaip meno įvykio). Čia kritika dalyvauja skirtingai, tačiau jos reikšmė vidiniam procesui – didesnė ir ilgesnio poveikio. Abiejų reikia ir akivaizdu, kad kokybiškai abi sritis padengiančios kritikos per mažai, nes aktyvių kritikų nedaug, jie pasklidę. Visai nenustebčiau, jei mano subjektyvus ir emocingas atsiliepimas apie knygą šiaip jau būtent dėl to mėgstamoje platformoje „Goodreads“ būtų panaudotas didinti pardavimus.
Jau daug metų skundžiamasi nepavydėtina kritikos padėtimi. Ar, tavo nuomone, kritika išties patiria problemų?
Man atrodo, kad klišė apie kritiką ištikusią amžiną krizę yra tolygi klišei, kad lietuvių literatūros niekas neskaito. Dažniausiai taip mano nesekantys procesų. Nematau priežasties, kodėl reikėtų abi marinti. Faktas, kad kritikos nėra per daug, tačiau esama funkcionuoja minėtais įvairiais formatais – ir teikdama recenzijas, ir aptarnaudama industriją, ir sklaidai užsienyje. Galiausiai kažkas turi rašyti ir apie vertimus. Veiklos begalė, tačiau profesionaliai ji dengiama mažomis pajėgomis ir tik tų, kurie nori po darbo tuo užsiimti. Tai, kokių skirtingų laukų, žanrų kritikai šiemet nominuoti Knygos apdovanojimuose – puikus pavyzdys, kad nėra dėl ko taip stipriai aimanuoti. Geros kritikos yra. Tačiau aišku, kad išsibarsčiusi ji tampa mažiau pastebima.
Labiau glumina kas kita. Pamenu, už pirmą recenziją gavusi 24 litus nežinojau, juoktis ar verkti. Galiausiai vis tiek džiaugiausi – „Šiaurės Atėnai“ išspausdino! Dabar honorarai didesni, bet jie vis dar nesolidūs, nes kritika nesulaukia deramo palaikymo. Bent porą kultūros leidinių kritikos rubrikų kasmet atskirai remia LTKT, tačiau recenzento gaunamas atlygis vis tiek stebėtinai kuklus. Vienkartiniai projektai dosnesni, nors visiškai neužtikrina sklaidos, todėl vertingų tekstų apie lietuvių literatūrą sunku aptikti, jei apie juos nepranešė patys autoriai. Sąlygos dirbti lyg ir sudaromos, bet mechanizmas užsikirtęs. Tad natūraliai atsirenki. Sveika tuo užsiimti, kol pačiai norisi.
Kas tave motyvuoja užsiimti kritika?
Mėgstu tyrinėti procesus: kaip vyksta renginio dinamika, kas slypi kino aparatinėje, kaip atsiranda knyga. Taip ir su grožiniu tekstu: iš kur ši magija? Kritika profesiškai ir kūrybiškai tenkina smalsumą, ypač kai patyrinėjus tekstą žavesys nenublanksta. Be to, nuolat susiduriu su konteksto spragomis, matau neišnaudotų plotų. Pavyzdžiui, augau su Aido Marčėno poezijos šleifu – daug kūrėjų jį imitavo, skaitė, žavėjosi. Dėstydama pastebiu, kad jo stiprieji tekstai studentams suprantami, tačiau problemos, kurios sukūrė jo fenomeną ir apskritai rūpėjo panašiai rašiusiems kūrėjams, šiandien jau neaktualios.
Be galo įdomu, kad tai vyksta. Visuomenėje, mūsų mąstyme nuolat vyksta pokyčių, kurie pastebimi per laiką. Tai veikia ir literatūrą, atsiranda naujų temų, tendencijų, kas buvo aktualu, pasislenka į šoną, kažkas prisimenama. Apie procesus mąstoma per mažai, bet toli gražu ne iš tingumo. Tai daryti daugeliu požiūrių prabangu, nes nėra skiriama pakankamų resursų, nelaikoma mokslu.
Skirtingos kartos nuolat skatina persvarstyti, kas šiandien yra literatūriškumas. Tarkime, vyresni skaitytojai dažnai iš kritikų netgi laukia patvirtinimų, kad jaunieji poetai negabūs. Įprastai linkstama kritikuoti jų siūlomus raiškos būdus kaip nepakankamai literatūriškus. Man įdomu tokias diskusijas stebėti ir kai kuriomis recenzijomis sureaguoti. Reklama ir skaitomiausių knygų rinkimai, emocingi atsiliepimai to lūkesčio neatliepia.
Kartais pagalvoju apie tarsi ir neblogus rašytojus, kurie išleidžia knygas ir beveik nesusilaukia jokio kritikos dėmesio. Kita vertus, kritika dažnai suprantama kaip rašytojų menkinimas.
Koks dėmesys knygai vertingas, yra geras diskusijos klausimas. Knyga kaip naujiena mane domina tiek, kiek ji leidžia plačiau ar niuansuočiau pakalbėti apie tam tikrus literatūros ypatumus. Nieko asmeniško.
Kritikos esmę suvokiu kaip bandymą suprasti procesus ir su juo susijusį natūralų pozicijos, kurią knyga ar autorius užima literatūroje, koregavimą. Tokius procesus fiksuoja apžvalgos ir recenzijos, tik iš dalies atspindi knygų sąrašai ir knygų rinkimai. Iš jų mažiausiai patikimos premijos, nes reta įvertina literatūros įvykius, o ne atsidėkoja už buvimą kartu. Labai gerai, kad sąrašai įvairūs, nes jie neišvengiamai kompromisiniai. Jais vis bandoma iš subjektyvių nuomonių nulipdyti objektyvumą. Mielai juos seku ne piktindamasi, tarkime, kodėl Kūrybiškiausių knygų sąraše nėra mano favorito, bet mėgindama suprasti, kodėl atrinktos konkrečios knygos – jos gali pranešti apie tam tikras literatūros slinktis. Todėl keistai atrodė pernykštis suaugusiųjų prozos Metų knygos trejetukas, kuriuo ignoruotas bendras vaizdas, o atrankos kriterijai liko neaiškūs. Gaila, jei neišnaudojama proga skatinti apmąstyti, ką šiandien turime, ir pateikti tuos sąrašus lydinčius kvalifikuotus argumentus. Kai suteikiamas kontekstas, jau šį tą galime numanyti apie šiuolaikinės literatūros procesą.
Kontroversiškiausi tekstai visada į ką nors reaguoja – išpūstą šlovę, perdėtas pagyras, nutylėtus atvejus. Labai įdomu rašyti, jei matau, kad viešumoje dominuoja kitokios nuomonės nei mano. Šiaip jau keista, kiek daug energijos kartais eikvojama garsiai kalbėti apie ir taip daug kam žinomas silpnas, neambicingas knygas, užuot apmąsčius stiprias ir sudėtingas. Beje, deramo dėmesio dažnai nesulaukia būtent jos.
Kas svarbiausia šių laikų literatūros kritikai?
Kritika daugiau išlošia, kai lieka nepriklausoma. Labai matomi tie balsai, kurie paiso leidyklų interesų, juos aptarnauja. Suprantu leidėjus – knyga turi matytis, bet tokiais tekstais ne taip pasitikiu.
Gana dažnai autoriai įtaigiai kalba apie savo kūrinio idėjas ir rašymo aplinkybes, o atsivertusi knygą to nejaučiu, arba perskaitau visai kitus dalykus. Ar dėl to turėčiau nusivilti? Tokiais atvejais kaip tik sulaukiu postūmio suformuluoti, ką tekste aptikau. Kritika apčiuopiama ne tada, kai recenzentas bando pagarsinti rašytojo intencijas (tai daryti paprasta), bet kai ima savarankiškai mąstyti apie tai, ką perskaitė. Gal rašytojas manė, kad statė naujovišką rūmą, o išėjo standartinis kubas be vėdinimo sistemos? Kad tai įvertintum, reikia žiūrėti plačiau, gilintis į kontekstą. Labai matyti pradedančių kritikų apsiskaitymo spragos. Jie jas kaišo tik rašydami. Nors tai, atrodytų, savaime suprantama, dar veikia įsitikinimas, kad rašytojas yra neklystantis prasmių šaltinis. Verta nepasiduoti bet kokios įtakos traukai, nebijoti autoritetų.
Kokie procesai lietuvių literatūroje tave labiausiai džiugina ir kokie piktina?
Ilga kalba! Paminėsiu tik kelis dalykus. Prieš penketą metų, pasirodžius Jānio Joņevo knygai „Jelgava’94“, privačiai diskutavome, ar galime įvardyti perspektyvų, pripažintą, skaitytojų mylimą jauną lietuvių prozininką. Tada galėjau pagūžčioti, ryškiausias kandidatas buvo „Pietinia kronikas“ parašęs Rimantas Kmita, tačiau jis neatitiko jauno autoriaus apibrėžimo. Ilgą laiką žinomų jaunų prozininkų nebuvo, nes jie išleidžia tik pirmas knygas ir stabteli. Minėtus bruožus galėjome priskirti jauniems poetams, nes debiutų ir festivalių skaičiai – daugiau mažiau žinomi, o skaitymuose poetai turi savo gerbėjų būrelius. Dabar jau yra apie ką kalbėti prozoje: jaunesni prozininkai pagaliau subrendo ir palengva prasimuša – labai įdomu stebėti, kokius žanrus ir temas renkasi. Tik gaila, kad iš tikrųjų įdomių debiutų šioje srity sulaukiame retai.
Džiugina, kad keičiasi požiūris į rašytojus. Nebemanome, kad kiekviena knyga – aukso vertės, kad kūrėjai – išskirtiniai. Esu linkusi manyti, kad ilgainiui rašytojai ne tik progresuoja, jie gali rašyti ir kartais rašo prasčiau. Ypač vyresnieji nesusitaiko su šia mintimi ir linkę bet kokią kritiką priimti kaip atmetimą, nors niekas nemenkina jų ankstesnių pasiekimų.
Kita vertus, pastebėjau, kad įsirašę jaunesnės kartos poetai jau ima nusivilti literatūros gyvenimu. Vis dar tikiuosi, kad jie daugiau reikšis kaip viešos asmenybės, nes apie juos išgirstame tik pasirodžius knygas lydintiems interviu. To reikia, nes diskusijų kultūra prigesusi, apsiriboja priekabėmis prie žodžių ir solidarumo laikais.
Kokias geriausias pastarųjų metų skaitytas knygas galėtum išskirti?
Man visada įdomu, ką parašys Aušra Kaziliūnaitė, Greta Ambrazaitė ir Tomas Petrulis; smalsu, ar poeziją dar rašys Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Nastaravičius ir Vaiva Grainytė.
Prozoje lūkesčių turiu skaitydama Linos Simutytės, tavo, Jurga, ir Tomo Vaisetos knygas. Kur suks Vidas Morkūnas ir Danutė Kalinauskaitė? Smagu, kad šie rašytojai nebijo savo pastangomis kurti pasaulių.
O kokias – labiausiai nuvylusias?
Kuo garsiau rašytojai praneša parašę pačią geriausią knygą, tuo greičiau įsitikinu, kad jie apgaudinėja save.
Galbūt galėtum paminėti literatūros kritikos tekstų, kurie tave įkvėpė ar stebino pastaraisiais metais?
Kadangi dirbu ir su kultūrinės spaudos archyvu, mano atradimai susimaišę: perskaitau ir senų tekstų, kurie man nauji. Įsiminė Rimanto Kmitos recenzijos, kuriose jis patraukliai išpildo abejojančios kritikos tipą. Yra manančių, kad toks tekstas – pernelyg atsargus, bet Kmita kelia daug klausimų ir randa originalių atsakymų. Kažkas ten nenustoja spurdėti ir nesensta.
Taip pat seku, ką rašo Ieva Rudžianskaitė. Jos tekstuose jaučiu susidomėjimą knygomis, ji man – gražus pavyzdys, kad įdomią kritiką rašo ir ne filologai.
Smagiai persiskaitė ir Wislawos Szymborskos „How to Start Writing (and When to Stop)“ – anoniminiai atsakymai kūrėjams, kurių publikacijas redakcija atmeta. Šiandien jos sarkastiškus metodus laikytume nekorektiškais, bet tas kietaširdės teatras buvo labai geras. Turim jai giminingą, švelnesnį variantą – Giedrės Kazlauskaitės „Šiaurės Atėnams“ reguliariai rašomus komentarus apie knygas. Rekomenduoju.
Kalbino Jurga Tumasonytė
