Menininkas sukūrė romanui artimą fikciją, kuri atskirais rakursais lygintina su Louis-Ferdinand’o Céline’o „Kelione į nakties pakraštį“, taip pat Fernando Pessoa raštais ar Roberto Bolaño „Pašėlusiais detektyvais“ – t. y. tokiais veikalais, kuriuose gyvas gyvenimas testuojamas sąmoningomis sufikcinimo strategijomis, o patirties transformacija literatūroje tampa įsitraukimo, atrasties ar net atverties sąlyga.

Kristupas Sabolius

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilno metro dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. Iš čia ir trumpinys „Diseris“.

Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.

Deimantas Narkevičius

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, analizuoja kultūros reiškinius ir idėjas, patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.

https://www.kitosknygos.lt/knygos/Diseris

„Tai“ – pirmasis danų poezijos vertimas, Lietuvoje išleidžiamas atskira knyga. Autorė Inger Christensen (1935–2009) – eksperimentatorė ir novatorė, vienas stipriausių Skandinavijos poetinių balsų, ne kartą nominuota Nobelio literatūros premijai, įvertinta prestižiniais Europos apdovanojimais.

„Tai“ (Det, 1969) laikoma Inger Christensen šedevru. Trisdešimt ketverių metų poetės knyga anuomet praūžė pro Daniją kaip uraganas – užsitarnavo kritikų liaupses ir tapo bene skaitomiausia knyga visoje šalyje. Išversta į daugybę užsienio kalbų, knyga pelnė autorei tarptautinį pripažinimą ir XX a. skandinavų literatūros klasikės vardą.

„Tai“ – ir vientisas eilėraštis, ir eilėraščių rinkinys, ir subtilus poetinis epas, pasakojantis apie žmogaus, kalbos ir pasaulio tarpusavio ryšį, kalbos prigimtį ir dalyvavimą mūsų tikrovėje. Knygos kompozicija – griežtai matematinė, bet jos veikėjai – amebos, akmenys ir fabrikai, baimė ir jūros ežiai, beprotnamiai, smėlis, seksualumas ir giesmės. Kūrinys reprezentuoja išskirtinį Inger Christensen rašymo stilių, kurį autorė išsaugojo visą gyvenimą, bet ši knyga – ypač pašėlusi ir kibirkščiuojanti jaunatviška energija.

https://baziliskas.lt/produktas/tai/

Jurgita Jasponytė (gim. 1981) studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Šaltupė“ (2014) ir „Vartai Auštrieji“ (2019). Abi knygos buvo pastebėtos ir įvertintos tiek skaitytojų, tiek kritikų – pelnė premijų, pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketukus.

Savo pirmomis knygomis J. Jasponytė stengėsi įsižeminti, „prisirišti“ prie vietos. Tą išduoda ir knygų pavadinimai. Pasak autorės, dėliodama eilėraščius ir galvodama apie trečiąjį rinkinį, pavadintą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, ji suprato, kad tas įsivietinimo procesas per knygas jau įvykęs. Ir dabar laukia kažkas kita.

Viršelyje panaudotas Eglės Gineitytės tapybos darbas „Draugas“, 2006 m., aliejus, drobė, 150 × 124 cm, MO muziejaus kolekcija.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/knygos-vaikams/Visata-atsiseda-netinkamoje-vietoje/

„Ką reiškia būti rusu? Kokia Rusijos vieta ir jos misija pasaulyje? Ir kur ieškoti tikrosios Rusijos? Europoje ar Azijoje? Sankt Peterburge ar Maskvoje? Caro imperijoje ar purve paskendusiame vienos gatvės kaime?“ – knygos „Natašos šokis“įžangoje klausia istorikas, kuris yra daugelio knygų apie Rusiją, Europą autorius.

Orlando Figesasieško atsakymų plačiai tyrinėdamas Rusijos istoriją, gilindamasis į Rusijos XVII–XX a. įvykius per rusų kultūros istoriją, pasitelkdamas meną, grožinę, mokomąją literatūrą, dienoraščius, laiškus, memuarus. Tai „prakeiktieji klausimai“, kurie, pasak autoriaus, Rusijos kultūros „aukso amžiuje“ kamavo kiekvieną rimtą rusų rašytoją, literatūros kritiką ir istoriką, tapytoją ir kompozitorių, teologą ir filosofą – nuo Puškino iki Pasternako. Tai klausimai, „glūdintys po šioje knygoje pateiktų meno kūrinių paviršiumi“.

Knyga prasideda rusų rašytojo Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ veikėjos Natašos Rostovos liaudišku šokiu valstiečio lūšnelėje. Ši mizanscena atskleidžia elitinėje šeimoje užaugusiai merginai nepažįstamą pasaulį, nes tokių šokių ji nebuvo mokyta. Dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas – europietiškos aukštesniųjų klasių kultūros ir rusiškos valstiečių kultūros – nuolat išnyra netikėčiausiose situacijose.

Knygos sandarą autorius vadina kultūrine interpretacija. Aštuoniuose pagrindiniuose skyriuose jis rašo apie europietiškąją Rusiją, Petro I reformas, Sankt Peterburgo statybas, skirtumus tarp Piterio ir Maskvos, apie 1812-ųjų vaikus, valstietišką santuoką, Čingischano palikuonis, sovietinę Rusiją ir Rusiją užsienyje. Sudėtingi santykiai tarp rusų aristokratijos, inteligentijos, valstiečių autoriui padeda atskleisti rusiškos nacionalinės tapatybės struktūrą, o kai kurios scenos, pasakojamos pačių rusų, pasižyminčios nežabota prievarta, žiaurumu, sukrečia skaitytoją protu nesuvokiamu požiūriu į žmogų ir jo gyvybę.

O. Figeso knygą „Natašos šokis“ naudinga perskaityti ir atsiribojusiems nuo rusų kultūros, ir tiems, kurie iki šiol ją garbina.

https://knygynas.biz/products/natasos-sokis

Gyvenimas vartojimo instrukcija (1978) – svarbiausias garsaus prancūzų rašytojo Georges’o Pereco romanas, lyginamas su James’o Joyce’o Ulisu. Dienraščio Le Monde jis įtrauktas į 100 reikšmingiausių amžiaus knygų sąrašą.
Romano pasakojimas konstruojamas aplink vieną Paryžiaus daugiabutį, kuris tarsi nusimeta fasadą: kiekvienas knygos skyrius kviečia pasisvečiuoti vis kito kambario interjere ir pasinerti į jo gyventojų istoriją.

Gyvenimas vartojimo instrukcija – žmogiškosios būties ironijos asortimentas, atskleidžiantis genialius ir prie absurdo priartėjančius žmonių užmojus, aistras, sėkmes ir nuopuolius. Tai atidaus stebėtojo žvilgsniu skrodžiama gyvenimo patirčių panorama.
Šachmatų žirgo žingsniu keliaudamas per devyniasdešimt devynis daugiabučio kambarius, skaitytojas aplanko tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsta keisčiausių istorijų, sprendžia mįsles ir galvosūkius. Knygos grožį kuria jos kompleksiškumas, atida mažiausioms ir iškalbingiausioms detalėms, susidedančioms į milžinišką dėlionę, kuri ir yra tikrasis gyvenimas.
1978 m. romanas pelnė Medičių apdovanojimą (Prix Médicis).

https://www.leidyklalapas.lt/products/gyvenimas-vartojimo-instrukcija