Publicistika ir dokumentika 2024

Šioje knygoje atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti ir autobiografine medžiaga. Vis dėlto tai nei faktinė, nei nuosekli autobiografija – ji sudaryta iš atskirų tekstų, bet iš esmės – to paties principo. Pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta. Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima. Rašymu, kaip ir naujai iš patirties tekstų aiškėjo, laikau ne akademinį, o laisvesnę, kūrybiškesnę raišką. <...> Bandau savo pirminį, patirtinį universumą suvokti ir kaip brendimo, sąmonėjimo kelią, vedusį ir į universitetą, padėjusį ir didžiajame bendrume išlikti atskirai.“

Viktorija Daujotytė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė. Išugdė ne vieną Lietuvos literatų kartą, įvairiais aspektais tyrinėjo daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, analizavo visą lietuvių literatūros raidą, parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, išleido grožinės kūrybos.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Kai-rasai-nebijai-Autobiografiniai-tekstai/

Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. D. Kajoko kūryba išversta į bemaž dvi dešimtis kalbų, įvertinta svarbiomis Lietuvos literatūros premijomis.

Naujausia autoriaus knyga „Leistinas privatumas“ – rašytojo kūrybinio kelio apibendrinimas, kelių dešimtmečių šalies kultūrinio gyvenimo skerspjūvis, įžvalgos apie kasdienybę ir tai, kas slypi už jos.

Kodėl leidybai pasirinkau būtent šį (1979–1999) dvidešimties metų periodą? Tiesiog turėjau rinktis, mat tų sąsiuvinių prirašyta visa galybė – per 200. Tad ir pasirinkau periodą nuo pirmojo savo eilėraščių rinkinio iki naujojo tūkstantmečio pradžios, nuo jaunojo rašytojo lūkesčių iki vidutinį amžių pasiekusio vyro pagalvojimų.

Tai toli gražu ne visi to meto sąsiuvinių puslapiai, tik tie, kurie atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius, aklavietes, profesinius šunkelius, sykiais netgi emocines viršukalnes ir smegduobes. Dienoraščiuose nedaug socialinių aspektų, politinių temų, tiesa, Atgimimo laikais jų akivaizdžiai pagausėja.

Kodėl „Leistinas privatumas“? Teko rinktis, ką galima spausdinti, ko – dar ne. Gal išvis ne. Mat leistinumo, itin asmeninių faktų ribos yra ganėtinai slidžios. Kas vienam leistina, kitam gali pasirodyti jau draudžiama zona, įžeidžios ribos peržengimas. Kai kurias ribas vietom gal ir peržengiau arba pavojingai prie jų priartėjau, nors stengiausi šito išvengti. Jei išvengti nepavyko, ką gi – tai mano pasirinkimas, apsisprendimas, mano rizika. Podraug ir atsiprašymas.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/Leistinas-privatumas/

Knygoje analizuojami XIX amžiuje istorinės Lietuvos teritorijoje plitę masinio vartojimo vaizdai ir kolektyviniai jų žiūros būdai. Mėginama atsakyti į klausimus: kaip formavosi „korporatyvinės“ vizualinės praktikos; kaip vizualinės praktikos siejosi su įvairių socialinių grupių interesais ir lūkesčiais, kaip veikė jų narių vaizduotę; kiek šie reiškiniai buvo panašūs visoje Rusijos imperijoje ir kokiais atžvilgiais skyrėsi; ar Romanovų valdose, taip pat ir buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, vaizdų eksploatavimo tikslai ir metodai buvo analogiški tiems, kurie susiklostė kitose Europos šalyse; ir galų gale – ar vakariniame carinės valstybės pakraštyje egzistavo tam tikra žiūros ir regos politika, panaši į politinį reguliavimą, taikytą kalbos atžvilgiu.

https://www.lkti.lt/regos-politika-lietuva-rusijos-imperijoje/

Kartu – tai ir gyvenimo skonis, ir pats gyvenimas su visais jo skoniais. Ir kūryba, ypač teatre. Ir vieno spektaklio pavadinimas, o apie tai plačiau – Rūtos Oginskaitės knygoje „Kartu“, skirtoje teatro dailininkei Jūratei Paulėkaitei (1962–2011), vienai įdomiausių tarp savo amžininkų.

Paulėkaitė dirbo daugiausia su Oskaru Koršunovu, bet ir su Algirdu Latėnu, Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu. Jų sukurti spektakliai įsiminė ir dėl Jūratės išgryninto vaizdo: riedutininkų rampos per visą scenos plotį – Koršunovo „Roberto Zucco“; asketiško vamzdžių interjero – Varno „Heda Gabler“; šeimos turto kaip daiktų sąvartyno – Koršunovo „Ugnies veidas“; apskrito stalo su skyle-bedugne ir ekranu šešėlių teatrui – Koršunovo „Meistras ir Margarita“; grėsmingai pilkos žaidimų aikštelės – Koršunovo „Oidipas karalius“; begalinių laiptų, slaptų suokalbių užkampių – Gintaro Varno „Rigoletas“; dviejų ankštų picerijų su aliuminio altoriais – Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos“ istorija" – spektaklis vaidinamas iki šiol; išgriaunamos Nacionalinio dramos teatro sienos – Vaitkaus „Visuomenės priešas“.

Ką gali pažadėti knyga? Šansą paklajoti anapus teatro uždangos, kur matyti, kaip sugalvojami ir kuriami spektakliai. Bet ne tik tai – čia yra ir pačios dailininkės sąmonės užkulisių, kur veda jos dienoraščiai, laiškai ir drauge buvusių menininkų, pasakojimai, virstantys legendomis. Paulėkaitė būdavo su spektakliu nuo sumanymo iki premjeros ir toliau. Režisuodavo, režisieriams girdint ir negirdint. Jai patiko pačiai dėlioti scenoje daiktus, ruošti aktorius vaidinimui ir matyti, kaip jie žengia iš čia į ten. Oginskaitės knyga įveda į teatro ir konkretaus žmogaus – menininkės, moters gyvenimo ir kūrybos užkulisius – nuo paauglystės iki tos scenoje griaunamos sienos, kurios pati menininkė nebepamatė.

https://knygynas.biz/products/kartu-jurates-paulekaites-istorija

Profesorius Arūnas Streikus – Vilniaus universiteto istorikas, Naujosios istorijos katedros vedėjas, XX a. krikščionybės istorijos, kultūrinio gyvenimo sovietų Lietuvoje, sovietinės cenzūros ir antisovietinio pasipriešinimo tyrėjas.

Šiuo tyrimu siekta dviejų, iš pažiūros mažai tesusijusių tikslų. Viena vertus, istorinės rekonstrukcijos keliu mėginta nustatyti, kokią vietą su Lietuvos aneksijos nepripažinimo politika ir Bažnyčios padėtimi sovietų Lietuvoje susiję reikalai užėmė Vatikano Rytų politikos darbotvarkėje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pasaulinio komunizmo sistemos subyrėjimo. Antra vertus, per Lietuvos atvejo tyrimą siekta išsiaiškinti, kaip į kintančią Šv. Sosto santykių su komunistiniu pasauliu strategiją ir taktiką reagavo sovietų valdžia, kokius lūkesčius čia puoselėjo ir kokių sau netikėtų pasekmių sulaukė. Kitaip tariant, aš pretenduoju sujungti du akademinių tyrimų laukus — Bažnyčios istorijos ir sovietikos — manydamas, kad tokia prieiga gali būti rezultatyvesnė už žvilgsnį tik iš vienos pusės perspektyvos.

https://nzidinys.lt/produktas/arunas-streikus-nemeiles-trikampis-sventojo-sosto-rytu-politika-sovietu-rezimas-ir-lietuva/