Pirmą kartą „Lituanicos“ istorija nagrinėta taip plačiai: trys valstybės, daugiau nei dvidešimt archyvų, tūkstančiai anksčiau netyrinėtų ir neskelbtų dokumentų, septyneri metai paieškų ir atradimų.
Šis pasakojimas prasideda akistata su 1933 metų įvykiais ir kone pasiekia mūsų dienas. Jo herojai yra ne tik lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas (tai yra, Jucevičius ir Girskis, tai yra, Jucius ir Girch), bet ir daugelis kitų garsenybių ar pirmąkart įvardijamų asmenų – politikų, diplomatų, karininkų, kitų elito atstovų, policininkų, funkcionierių, rezistentų. Vyksmo arena: Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija ir Lietuva.
Knygoje įvykiai pateikti kaip duotojo politinio trilerio scenarijuje, kurio autorius nežinomas: herojai kovojo ir kentė, kirtosi jų svajos ir galios, aukšti idealai ir aktualijos. Atrodė, kad taurus ir beprotiškas Dariaus ir Girėno polėkis pakeis tautos likimo vagą, bet jų nelemta žūtis galiausiai suformavo mitą, kuriame susipainiota ir užsimiršta.
Šiame pasakojime, kaip ir šimtuose ankstesnių, „Lituanicos“ istorija tebėra paslaptinga. Skirtumas tik toks, kad iš daugelio paslapčių lieka, iš esmės, viena: kad ir kiek išryškėja „Lituanicos“ nematomos pusės, ji neįveikia laiko slenksčio. Iš senos geros istorijos, tarsi šviesa iš tolimos žvaigždės, mus pasiekia pluoštas šaltinių; kartais mokslas juos padeda išskaityti, o kartais – ne. Vis dėlto „Lituanicai“, bent aštuoniasdešimt metų buvusiai ikona ir inkognito, garbės skolą privalu grąžinti.
