Viename, prieš dvejus metus duotame interviu, minėjai, kad verti pirmą kartą pačios leidyklai pasiūlytą Kasparo Collingo Nielseno romaną „Europos pavasaris“ ir svajoji ateityje pati inicijuoti daugiau projektų. Kokių dalykų per tą laiką tau, kaip vertėjai, nutiko?
Išverčiau dvi sudėtingas knygas. Ilgai plušau prie didelės apimties Kimo Leinės romano „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“. Taip pat neseniai pabaigiau Søreno Kierkegaardo pusiau filosofinę, pusiau grožinę knygą. Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo vertimas.
Kas kėlė didžiausius iššūkius?
Tekstas parašytas XIX a. viduryje, tad danų kalba per tą laiką gerokai pasikeitė. Tai labai sofistikuotas autorius, aukštas stilius, daug ironijos, daug kas palikta tarp eilučių ir visa tai reikia suprasti. Kartais koks nors sakinys atrodydavo tiesiog manieringas, bet porą valandų pasigilinusi ir pabandžiusi prieiti prie sakinio iš skirtingų kampų pamatydavau, kad jis sako viena, o omenyje turi kita. Ir dar tas sakinys šventvagiškas, bet reikia išversti taip, kad skirtingiems skaitytojams jis turėtų skirtingą reikšmę. Kierkegaardas apskritai mėgsta vedžioti už nosies, klaidinti, manipuliuoti... Manau, kad šioje knygoje tai ypač ryšku, ji labai erzinanti, jaudinanti, pykdanti, lyg veidrodis. Taip pat buvo sunku dėl to, kad nesu baigusi filosofijos studijų, na, lankiau vieną Kierkegaardo filosofijos kursą, bet tai buvo seniai ir paskaitos, skirtos „Erasmus“ studentams, nebuvo ypatingai akademiškos. Žodžiu, susidūriau su didžiuliu intelektiniu ir stilistiniu iššūkiu.
Ar versdama su kažkuo konsultavaisi?
Su duomenų baze ir daugybe paaiškinamųjų komentarų anglų ir danų kalbomis. Šį mėnesį tekstą turėtų peržiūrėti mokslinis redaktorius, o paskui kalbos redaktorius. Pirmą kartą mano vertimas pereis net per kelis žmones, labai įdomu, laukiu, ką galėsiu išmokti.
Iškart po sunkaus vertimo gali imtis naujo teksto, ar reikia laiko atsigauti ir pailsėti?
Kai baigiau versti Kierkegaardą, patyriau kelių savaičių euforijos būseną, nes versti buvo didelė kančia, sunkus protinis ir kūrybinis darbas. Atidavusi vertimą jaučiausi galinti išversti bet ką. Kadangi neturiu finansinių galimybių išvykti mėnesiui atostogų į užsienį, greitai kibau prie trumpesnių, bandomųjų vertimų. Verčiu keturias skirtingų knygų ištraukas, planuodama vertimus, juos taip susidėliojau, kad pirmiausia pradėčiau nuo ištraukos apie Farerų salas. Po Kierkegaardo labai su tomis salomis pailsėjau ir jaučiausi tarsi vertimo SPA. Buvo gera, gražu, gana lengva – skaitai ir viską supranti, tereikia sugalvoti, kaip gražiau suformuluoti sakinius lietuviškai. Apskritai labai mėgstu versti apie gamtą, gal dėl to, kad viską ryškiai įsivaizduoju, paskui jaučiuosi lyg prisikvėpavusi druskingo pajūrio oro.
Greitai bus metai, kai dirbti nepriklausomame Vilniaus knygyne „eureka!“ – kaip sekasi derinti šiuos du skirtingus darbus?
Knygyne man labai patinka, dabar jaučiuosi laimingesnė, atsirado smagus balansas. Dirbdama su tekstais įsižeminu, tai ramus, lėtas, daug susikaupimo reikalaujantis darbas, o knygyne gaunu gero chaoso, veiksmo, judėjimo. Esu iš tų, kuriems reikia gyvo ryšio, bendravimo, atsitiktinių pokalbių, atnešančių energijos ir džiaugsmo. Taip pat knygyne gaunu progą papasakoti apie savo darbą ir skleisti žinią apie knygą, be to, matau, ką žmonės perka ir kuo domisi.
Tavo draugė, taip pat vertėja Aurelija Bivainytė, buvo užsiminusi, kad vertime, kaip ir kūryboje, lieka įspaudas to, ką anksčiau skaitei, matei ar klausei. Ar pati regi savo vertimuose tokių rudimentų? Ir ar atsivertusi verstą knygą, tarsi atsikandusi pyragėlio, panyri į prisiminimus?
Retai skaitau savo išverstas knygas, nes nuolat atsiranda naujų vertimų ir kartais net nebūna laiko pasidžiaugti. Dabar į galvą neateina joks konkretus pavyzdys, bet tikriausiai, taip. Kitas dalykas, kiekviena išversta knyga man primena kaip gyvenau, vertimai sugeria prisiminimus, nes versdama gyvenu su knyga. Tarkim, kai verčiau „Europos pavasarį“ (gaila, kad šios trenktos, juokingos ir baisios knygos daug kas nepastebėjo ir vis dar neperskaitė), buvo pirmasis karantinas, žmonės labai įsibaugštinę, visi užsidarę namuose. Artėjo knygos atidavimo terminas ir aš kaip tik verčiau epizodą, kuriame vienas personažas užsidega tyrinėti Danijos florą ir renka augalėlius. Tą pačią dieną pirmąkart per visą karantiną susitariau susitikti su drauge, beje, kaip tik su Aurelija. Mes ėjom į Ribiškes ir aš pamačiau ten tuos pačius, knygoje aprašomus pavasarį žydinčius augalus. Buvo toks stebuklas! Arba kai verčiau Kimo Leinės romaną „Amžinybės fjordo pranašai“ – pradėjau versti sirgdama depresija, o pabaigiau beveik išlipusi. Verčiau įvairiausiose vietose, nuolat, be atostogų. Sugebėjau pasiimti vertimą net į jūros paukščių rezervatą Skomerio saloje, gal penkiuose Prancūzijos miestuose, Ventspilyje... Tada dar nesupratau, kad verčiant sveika ir pailsėti. O kitą Leinės romaną „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“ verčiau vien Lietuvoje, tuo metu vėl buvo pandemija, ėmiau paskolą butui, buvo neįtikėtinai daug darbo su popieriais ir skelbimais – butas iš vertimo pavogė porą savaičių. Verčiant knygą nėra biuro, konkrečių darbo valandų ar prižiūrėtojų, todėl į procesą nuolat veržiasi gyvenimas, nors stengiuosi suvaldyti chaosą.
Karas taip pat įsiveržė į vertimo kasdienybę?
Žinoma, iš pradžių išvis negalėjau dirbti. Kai pagaliau atsitokėjau ir vėl mėginau įsivažiuoti į darbą, supratau, kad kažkas šiuo metu priverstas bėgti iš namų, nakvoti metro, netoliese nuolat miršta žmonės, o aš sėdžiu ir verčiu tokį rafinuotą, sudėtingą ir nuostabų tekstą. Kierkegaardą įmanoma versti tik taikos metu. Taikos dovana versti ir gilintis į tokią literatūrą.
Ar vykstant karui norisi skaityti karo tematikos knygų?
Iš naujo perskaičiau Anos Frank dienoraštį. Knyga, parašyta slepiantis nuo karo ir laukiant kol jis praeis, labai sujaudino ir padėjo. Taip pat perskaičiau Benjamíno Labatuto „Kai liaujamės suprasti pasaulį“. Šioje knygoje nemažai rašoma apie karą ir jo mašineriją, priemones, su kuriomis karas vyksta. Tad atrodė įdomu ir prasminga. Vis neprisiruošiu perskaityti (nes nelabai norisi, lyg bijau, nors tikriausiai reikėtų) Curzio Malaparte‘s romano „Oda. “
Tavo kartoje, be Aurelijos Bivainytės, nėra literatūros vertėjų iš danų kalbos. Kur dažniausiai nueina šios kalbos studentai? Ar pati iš anksto žinojai norėsianti versti literatūrą?
Taip, visada norėjau ir gal šiek tiek keista, kad šis noras neišblėso. Daugelis, baigusių skandinavų filologijos studijas, atsiduria skandinavų kapitalo kompanijose, bankuose, dirba telefonu su klientais. Mažytė dalis tęsia studijas ir pasirenka mokslinį kelią, kiti dirba visai su studijom nesusijusius darbus, kai kam pavyksta įsidarbinti ambasadose ir panašiai. Yra nemažai žmonių, kurie išverčia vieną ar keletą knygų ir paskui nustoja. Tarkime, Liudas Remeika buvo išvertęs ir sudaręs nuostabią H. C. Anderseno žiemos pasakų rinktinę „Dvylika iš pašto karietos“. Vėliau vertėjavo Briuselyje, o grįžęs į Lietuvą atidarė meno galeriją. Arba Loreta Vaicekauskienė yra išvertusi garsųjį P. Høego romaną „Panelės Smilos sniego jausmas“, bet paskui susitelkė į mokslinį darbą.
Ar danų vertėjams taip pat sunku išgyventi vien iš literatūros vertimų?
Gerai nežinau, nelabai ką pažįstu. Bet prisimenu švedų vertėją, kurį esu ne kartą sutikusi, jis pasakojo, kad nuolat tenka ieškoti projektų ir bandomųjų vertimų, nes vien iš knygų vertimų išgyventi sunku. Dažniausiai žmonės veikia kažką daugiau, ne tik verčia, tarkim, rašo knygas, recenzijas, dėsto universitete. Pažįstu vieną olandę vertėją, kuri yra ir jogos mokytoja.
Ar yra į danų kalbą verstų lietuvių autorių?
Į galvą ateina tik Neringa Abrutytė, jau nemažai metų gyvenanti Danijoje. Šiaip nėra žmogaus, kuris galėtų tą daryti.
Tad danai iki šiol nesusipažinę su mūsų literatūra!
Taip. Jei neklystu, Danijoje net nėra kur mokytis baltų kalbų. O viskas atsiremia į vertėjus, reikia juos užsiauginti, reikia įkvėpti, padėti susigaudyti.
Kiek esi pasakojusi apie danų literatūros atradimus – tiek knygos, tiek rašytojai atrodo be galo spalvingi. Kaip manai, kodėl danų literatūra tokia marga, ten tiek daug įvairovės?
Gal susidaro toks įspūdis, nes mane pačią domina margumynas ir įvairovė. Bet šiaip truputį komiška, nes Danijos visuomenė ir kultūra dažnai ir pačių danų kritikuojama kaip vienoda. Ten sunku būti kitokiu. Svarbus bendruomeniškumas, komandinė dvasia, bendravimas prie apskrito stalo. Galbūt draugiškas vienodumas verčia žmones išsišokti, padaryti kažką literatūriškai keistesnio. Ar jau rekomendavau Toves Ditlevsen „Kopenhagos trilogiją“? Aną vasarą perskaičiau ją su didžiuliu malonumu ir šiurpu.
Taip, apie šią knygą kalbėjomės ir su jos vertėja Aurelija. O tau patinka K. O. Knausgårdas?
Nelabai.
Kodėl?
Perskaičiau tik pirmą „Mano kova“ dalį, antros įveikiau gal šimtą puslapių, nes buvo neįtikėtinai nuobodu ir nyku. Mane truputį glumina, kaip jis sugeba išpūsti ir sureikšminti vidutiniškus dalykus. Gal pavydžiu? Man rodos, Ditlevsen patyrė daug daugiau, ji turėjo sukrečiančių išgyvenimų, bet rašė apie tai lakoniškai, net šaltai. Taip pat ji labai skiriasi nuo didžiosios dalies rašytojų, nes yra neišsilavinusi, kilusi iš proletariato, tėvai paprasčiausiai neleido jai stoti į gimnaziją, ji turėjo eiti uždirbti pinigų ir mokėti tėvams už savo kambarėlį. Trečiojoje „Kopenhagos trilogijos“ dalyje Tove pasakoja apie savo santuokas ir kaip pirmasis jos vyras, garsus Danijos intelektualas, idant ji lavintųsi, verčia ją skaityti knygą apie Prancūzijos revoliuciją. O Tovei baisiai nuobodu, per dieną ji sugeba įveikti tik puslapį ir vietoj to slapta rašo savo romaną. Man patinka, kad jos tekstuose nėra snobizmo, o štai Knausgårdas nori tapti antruoju Proustu, tai tiesiog kybo kaip šešėlis ir šiek tiek užknisa.
Šiuo metu seku Instagrame rašytoją Leonorą Christiną Skov – jos knyga dar tebelaukia manęs, nespėjau perskaityti. Buvo marginali autorė, elitas į ją žiūrėjo kreivai, skaitytojų taip pat nebuvo labai mėgiama, o tada BAM ir parašė autobiografinę knygą „Tas, kas gyvena tyliai“ – apie savo komplikuotus santykius su šeima, homoseksualumą ir nepritapimą. Knyga tapo milžinišku bestseleriu, gavo prestižinę premiją ir iš niekam neįdomios rašytojos L. C. Skov staiga tapo viena populiariausių Danijos autorių. Instagrame ji aktyviai reiškiasi, seku istorijas apie jos balkoną, kuris atrodo kaip parkas, ten auga medžiai ir gyvena zylės, juodasis strazdas, atskrenda genys.
Galbūt socialinės medijos prisidėjo ir prie autofikcijos žanro populiarumo?
Taip, kartais perskaičius knygą, norisi toliau gyventi su rašytoju. Kai kurie autoriai tokią galimybę suteikia.
Man atrodo, pati negalėčiau rašyti autobiografinių tekstų. Nesakau, kad nenorėčiau, bet turbūt neturiu tam tikrų šiam žanrui reikalingų savybių. Tikriausiai bijočiau įskaudinti savo artimuosius.
Kartais tai būna gyvenimo ir mirties klausimas. Tokia serbų kilmės danų rašytoja parašė knygą apie tėvo pykčio priepuolius, kaip jis terorizuodavo vaikus, mėgaudavosi savo pykčiu. Ji žinojo, kad knyga gali iššaukti stiprų priepuolį ir gal net nužudyti tėvą, bet suprato, kad jei knygos neparašys, nusižudys pati. Kartais reikia nešvaraus, kruvino mūšio su kitais. Pati nesu to patyrusi, bet tikiu, kad kartais privalai parašyti knygą, kad galėtum susikauti su realiais žmonėmis ir juos nugalėti.
Kadangi dirbi „eureka!“ knygyne, kuriame gausu knygų anglų kalba, smalsu, ar turite lentynose danų autorių knygų? Ką rekomenduotum paskaityti?
Tikrai yra ką pasiūlyti! Turime Jono Eikos fantastišką apsakymų rinktinę „After Sun“. Najos Marie Aidt autofikcinę knygą „When Death Takes Something From You Give It Back“ – tai įdomios struktūros, muzikalus, skausmingas kūrinys apie žuvusį sūnų. Taip pat Haroldo Voetmanno intelektualiosios prozos, romaną „Awake“, su istorinėmis asmenybėmis ir maginiais elementais. Esu girdėjusi jį skaitant gyvai – padarė įspūdį. Minėjai, kad mokaisi vairuoti? Tuomet rekomenduoju komiškąją Dorthę Nors. Ji yra parašiusi knygą apie penktą dešimtį einančią detektyvų vertėją, kuri pradeda lankyti vairavimo kursus ir mokosi medituoti, bet viskas gaunasi taip juokingai ir graudžiai. Knygyne turime kitą jos knygą „Wild Swims“. Na, ir žinoma Olgos Ravn „The Employees“, Ditlevsen knygos.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
