Menininkas sukūrė romanui artimą fikciją, kuri atskirais rakursais lygintina su Louis-Ferdinand’o Céline’o „Kelione į nakties pakraštį“, taip pat Fernando Pessoa raštais ar Roberto Bolaño „Pašėlusiais detektyvais“ – t. y. tokiais veikalais, kuriuose gyvas gyvenimas testuojamas sąmoningomis sufikcinimo strategijomis, o patirties transformacija literatūroje tampa įsitraukimo, atrasties ar net atverties sąlyga.

Kristupas Sabolius

Darius Žiūra (gim. 1968) – ryškus veidas Lietuvos šiuolaikiniame mene. Jo tęstiniai  projektai, kuriuose dažniausiai vaizduojami kitų žmonių portretai, fiksuoja laiką. Nuo 2001 m. menininkas kas trejus metus dokumentuoja Gustonių (kaimo Pasvalio raj.) gyventojus. Sukūrė pilno metro dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“ (2020). Yra padaręs seriją prostitučių portretų „Veidai“, kūręs darbus iš kapinėse surinkto išlydyto vaško ir monetų, surinktų iš fontanų miestų parkuose ir skveruose. Menininko kūrinių yra Nacionalinės dailės galerijos, šiuolaikinio meno muziejaus KIASMA Helsinkyje ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje. 2017-aisiais Vilniaus dailės akademijoje D. Žiūra gavo meno daktaro laipsnį, apgynęs meno projektą. Menininko disertacijos tekstas virto šia knyga. Iš čia ir trumpinys „Diseris“.

Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.

Deimantas Narkevičius

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, analizuoja kultūros reiškinius ir idėjas, patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.

https://www.kitosknygos.lt/knygos/Diseris

Septynioliktoji Alfonso Andriuškevičiaus (g. 1940) – poeto, eseisto, vertėjo, dailės kritiko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato (2007) – knyga.

„Ką gi. Štai dar dvylika esė. Maniau, kad jų nebus. Bet jos atėjo, prisistatė. Pareiškė norą būti užrašytos. Teko tai padaryti.., – „Pratarmėje“ sako autorius.

Antroje knygos dalyje „A. A. biblioteka“ skelbiamos per pastaruosius metus parašytos mėgstamų knygų apžvalgos – iki šiol autoriaus nebandytas žanras.

„Kai bandau apibrėžti A. Andriuškevičiaus stiliaus išskirtinumą, sekasi sunkiai. Tačiau pakanka perskaityti bet kurios esė keletą sakinių, kad šį autorių atpažintum...“ (Giedra Radvilavičiūtė).

https://knygynas.biz/products/12-ese-ir-a-a-biblioteka

Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.

Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.

Antrasis Ievos Dumbrytės romanas – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.

https://www.kitosknygos.lt/knygos/Negriztantys

Debiutinė menininkės, keliautojos Austėjos Jakas poezijos knyga.

„Gimiau 1994 m. Vilniuje, šiuo metu gyvenu ir kuriu Austrijoje.  Eilėraščiai publikuoti leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Vilnius review“, skaityti įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Baigiau grafinio dizaino studijas Vilniuje, užsiimu iliustracija ir tapau. Man patinka mažos vietos žemėlapyje, kalnai ir jų sraunios upės, lėti pusryčiai, bibliotekos ir pasta su pievagrybiais ir daug pipirų.  Dar patinka personažai iš Aki Kaurismäki filmų. Mėgstu keliauti, bet nemėgstu šio proceso metu išbarstyti mylimų žmonių po visą Žemės rutulį. Bijau dantų gydytojų, karkvabalių ir žiūrėti siaubo filmus.“ – Austėja Jakas

https://baziliskas.lt/produktas/melynieji-malonumai/

Jurgita Jasponytė (gim. 1981) studijavo Vilniaus pedagoginiame universitete, įgijo lietuvių filologijos bakalauro ir literatūrologijos magistro laipsnį. Išleido du eilėraščių rinkinius: „Šaltupė“ (2014) ir „Vartai Auštrieji“ (2019). Abi knygos buvo pastebėtos ir įvertintos tiek skaitytojų, tiek kritikų – pelnė premijų, pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketukus.

Savo pirmomis knygomis J. Jasponytė stengėsi įsižeminti, „prisirišti“ prie vietos. Tą išduoda ir knygų pavadinimai. Pasak autorės, dėliodama eilėraščius ir galvodama apie trečiąjį rinkinį, pavadintą „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, ji suprato, kad tas įsivietinimo procesas per knygas jau įvykęs. Ir dabar laukia kažkas kita.

Viršelyje panaudotas Eglės Gineitytės tapybos darbas „Draugas“, 2006 m., aliejus, drobė, 150 × 124 cm, MO muziejaus kolekcija.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/knygos-vaikams/Visata-atsiseda-netinkamoje-vietoje/

„Rašydamas teatrui turbūt niekad nesijaučiau dramatiškai įstrigęs. Gal ir dėl jo ypatybės – nauji sezonai įtraukia į naujus sumanymus: kiti režisieriai, kitos temos, nors dramaturgijos vaidmuo tas pats – padėti papasakoti istoriją. Jau po pirmųjų poezijos knygų pajutau, kad jokio naujo sezono nebebus – kad visi mano eilėraščiai ir yra atminties pasakojimas – ir kad būtent taip suprantu poeziją. Pirmoje dramos dalyje gal pernelyg ilgai mąsčiau apie įstrigimą, prisirišimą, liguistą ilgesį. Bet antros dalies pradžioje išgirdau mūsų visų daugiabalsį rečitatyvą – iš knygos į knygą kiekvienas rašome vieną eilėraštį. Vildamiesi, kad jo dar neparašėme. Žinodami, kad neparašysime.“

Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas ir dramaturgas, trijų eilėraščių knygų ir aštuonių pjesių autorius, rašo ir klasikinių kūrinių adaptacijas, dirba su skirtingų kartų teatro režisieriais. Ankstesnės jo knygos – „Dėmėtų akių“ (2010), „Mo“ (2014) ir „Bendratis“ (2018) – įsiminė ir skaitytojams, ir kritikams, poezija įvertinta Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Jurgos Ivanauskaitės, Rašytojų sąjungos premijomis. Už dramaturgiją dukart (2015 ir 2023) apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Nuo 2006 m. dirba LRT, veda laidas apie literatūrą, rašo kultūros renginių scenarijus. „Antra dalis“ – ketvirtoji autoriaus knyga.

https://www.tytoalba.lt/antra-dalis

„Požemių paukščiai“ – esė rinkinys, išskirtinis, turintis visus duomenis tapti literatūriniu reiškiniu. Kaip būdinga autoriui – kiekviena jo knyga yra ne „tekstų rinkinys“ primityviąja prasme, o konceptuali, sustyguota ir organizuota taip, kad (į)vyktų kaip atskiras koncertas.

Gytis Norvilas ir kaip poetas, ir kaip eseistas turi savo stilistiką, braižą, požiūrį į kalbą, kuri, anot paties autoriaus, yra instrumentas pažinti pasaulį. Stilistikai būdingas atviras, metaforiškas, poetiškas, ironiškas kalbėjimo tonas. Esė skleidžiasi autoriaus pasaulėvaizdis, o tuo pačiu ir laiko ženklai (vaikystė sovietmečiu, gariūnmetis, laukinis kapitalizmas etc.).

Konceptualiausias šioje knygoje – skyrius „Bestiariumas“, kuriame greta teksto lygiomis teisėmis dalyvauja ir vaizdas – t. y. autoriaus fotografuoti krienai. Jie knygoje tampa atskirais veikėjais, sulydo visą knygos audinį.

Gytis Norvilas – poetas, eseistas, publicistas, 5 poezijos knygų ir knygos vaikams autorius, Jaunojo jotvingio (2002), Jotvingių (2017), Bronio Savukyno (2022) premijų laureatas, ilgametis kultūros žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Autoriaus poezijos rinkiniai „Išlydžių zonos“ (2012) ir „Grimzdimas“ (2017) Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbti kūrybiškiausiomis metų knygomis, pateko ir į akcijos „Metų knygos rinkimai“ poezijos penketukus.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Pozemiu-pauksciai/

Tomas Petrulis (gim. 1987) studijavo Vilniaus universitete ir tapo istorijos (medievistikos) bakalauru ir religijos studijų magistru, dirbo archyvuose, rankraštynuose ir muziejuose. Anksčiau išleistos dvi kritikų dėmesio sulaukusios jo poezijos knygos: „Triukšmo gyvatė“ (2017) ir „Sterili“ (2020). Abi pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto sudaromą Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, „Triukšmo gyvatė“ įtraukta į „Metų knygos“ rinkimų penketuką. Išleista rinktinė ukrainiečių kalba „Išnaša apie mirusį dievą“ (vert. Jurij Zavadskyj ir Marius Burokas, 2020). Kūryba taip pat versta į anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas.

Jei yra, kas daikto kūną suspaudžia, ir yra, kas atleidžia, ar tai nėra tolygu ir jo menamų kalčių atleidimui? Pamirštų žmonių kūnų ir sulaužytų daiktų kūnų ertmės murma tą patį, ir niekaip nepavyksta išgirsti, už ką jiems atleista. Štai sulaužyta nebeatpažįstamai burna žmogaus ir kartu su juo parvirtusio daikto burna – jų pašaipa blyški šalia kraujo pralieto yra tarsi nuoroda į jų ateitį bendrą. Juk jie nublanks, jie nublanks ir taps anemiškai blyškūs, ir nebeatskiriami atmintyje, visiems bendroje.

https://baziliskas.lt/produktas/daikto-kunas/

 Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.    

         Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.

   Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau. - Sigitas Parulskis

https://almalittera.lt/products/kaip-as-meciau?srsltid=AfmBOoqX4LzrK_A3DDgzAjiqwlvaqRmG7vWFlJQ1Z2dqHmQSFYNqDosO

Žinomo menininko, skulptoriaus ir rašytojo, Mykolo Saukos (g. 1989) romanas „Kambarys“ – tai autofikcinis pasakojimas apie nesusikalbėjimą tarp lyčių, charakterių, o sykiu – apie jauno žmogaus ir jo kartos vienatvę. Merginų paieškas pažinčių programėlėje ir trumpus pasimatymus trisdešimtmetis skulptorius Mykolas vadina „meniniu tyrimu“. Negailestingas sau, jis atsiduoda negailestingų jam merginų tardymams ir teismui. Komiškos, graudžiai absurdiškos situacijos, į kurias patenka nuo vienatvės bėgantys romano personažai, stebimos ir fiksuojamos pastabaus menininko žvilgsnio. 
Mykolo Saukos romanas – įtaigus ir sąžiningas dabarties laiko, dabarties mieste tvyrančios atmosferos liudijimas. 

https://odile.lt/products/mykolas-sauka-kambarys

„Mums į šonus įsirėžusios skalbinių virvelės, tėvas nugara atsirėmęs į karsto dangtį, pagalvoju, kad visai juokinga dabar taip matyt jį rūkantį prie savo grabo, džiaudama skalbinius to nebepastebiu, bet šiandien matau ir pagalvoju.“

Kotrynos Zylės romanas „Mylimi kaulai“ – moters, savo namų sekcijoje saugančios trijų vyrų kaulus, gyvenimo istorija. Atmosferiškame, maginės realybės prisodrintame kūrinyje susipina miegamųjų rajonų kasdienybė ir kaimo folkloras. Romano laikas nenusakomas, tariamas. Gyvybė čia pasitinkama ir palydima daugiabučio pirtyje, piemenys į ganyklas keliauja troleibusais, gyvuliai laikomi butuose, duona kepama laiptinėje, prie pašto dėžučių; name atliekamos apeigos, vyksta stebuklai. Pasakojimo būdas primena ritualinę drobulę, į kurią susukami svarbiausi įvykiai, jausmai, atsiminimai, tamsaus humoro ir rupios kalbos blyksniai, gvildenamos santykių, ištikimybės, prietarų, žmogiškumo temos.

Kotryna Zylė – rašytoja, iliustruotoja, dizainerė, už savo knygas pelniusi ne vieną apdovanojimą. Išskirtinis autorės kūrybos bruožas – lietuvių tautosakos ir mitologijos įkurdinimas šių dienų gyvenime. „Mylimi kaulai“ – pirmasis autorės romanas, skirtas suaugusiesiems.

Bernardas Burba – dailininkas, savo darbus piešiantis tušu ir plunksna, spaudžiantis šilkografijos technika. Bernardo įkvėpimo šaltinis – miestas, jo pastatai ir detalės; dažnas kūrybos motyvas – troleibusai, vaikystės fragmentai ir kasdienybės smulkmenos.

https://www.auksozuvys.lt/products/mylimi-kaulai?srsltid=AfmBOoplLvc6FZV9IA7zc2WId_bS044LA0_bopfjNiY_0HshFsJzhTnT

Poezijos knyga „Liekamieji reiškiniai“ – devintoji Agnės Žagrakalytės (gim. 1979), ne vieną prestižinę literatūrinę premiją pelniusios poetės ir prozininkės, knyga, penktas poezijos rinkinys.
Liekamieji reiškiniai – tai, kas lieka po įvykio.
Ironija, sarkazmas, pokštai. Rimtis, istorinė tyla, apkasų nepatogus nerimas. Pagarba atminčiai ir pašaipa esačiai. Užklostyta erotika, padrėbta egzotika, nervinga tyla ir per šimtmečius ataidinti būtis. Žagrakalytiškai įprastos šėlionės ir žagrakalytiška ištikimybė istorinei tiesai. Faktams, raštams, teisybei ir neįmanomybei.
Skirtingo svorio ir apimties knygos skyriai, kaitaliojant aukštųjų ir žemųjų stilių registrus, pasakoja apie patirtis, kurios tiek intymios, kiek visuotinės. Apie meilę, mirtį, šokį su kardais ir įžūlią satisfakciją. Apie tai, kad nereikia mūsų erzinti. Apie tai, kad viskam yra ribos, bet yra ir ribytės. Apie tas voratinklio plonumo ribytes, o voratinklis, kaip žinia, – labai stipri medžiaga.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Liekamieji-reiskiniai/