Už originalią grožinės literatūros knygą, parašytą lietuvių kalba, Dausų šeimos lietuvių literatūros premija įteikta rašytojai Nijolei Marytei Šerniūtei – už autentiškas Klaipėdos krašto patirtis, psichologiškai įtikinančius veikėjų portretus ir išskirtinę, gyvą kalbą romane „Vilkų Kampo Eliza“ („Slinktys“, 2023).

Romano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, dūnininkų Žemaitijoje. Tokią laiko ir erdvės sąrangą autorė pasirinko neatsitiktinai, juk, kaip rašė knygoje „Raišas paukštis“, vienų jos protėvių šaknys Klaipėdos krašte buvo įaugusios, o kitų – tuojau už rubežiaus. Vadinasi, romanas laikytinas ne tik istoriniu, bet ir autobiografiniu.
Knyga  svarbi ir kaip Klaipėdos krašto lietuvybės liudijimas. Pasakodama apie giminių, šeimų, žmonių, lietuvninkų ir žemaičių, likimus, autorė tarsi atskleidžia Klaipėdos devizo „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ giluminę esmę, jo istorinį pamatą.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/vilku-kampo-eliza/

Už originalią grožinės literatūros knygą, išverstą į lietuvių kalbą, Dausų šeimos lietuvių literatūros premija paskirta rašytojui Aloyzui Stankevičiui (Alain Stanké) – už autobiografinio pasakojimo sėkmingą meninį įprasminimą (knyga „Net prisimint skaudu“ (originalo pavadinimas „Des barbelés dans ma mémoire“, pažod. pavadinimo vertimas „Spygliuotosios vielos mano atmintyje“ („Žara“, 2023)). Premija paskirta ir šios knygos vertėjai Stasei Banionytei – už puikų vertimą, atveriantį Alaino Stanké autobiografinį pasakojimą Lietuvos skaitytojams.

„Net prisimint skaudu“ – autobiografinė knyga. Kaip sako autorius, joje niekas neišgalvota – nei faktai, nei veikėjai. Šešiamečio vaiko lūpomis autorius santūriai, su humoru pasakoja apie vargus, badą, nesibaigiančią kelionę mirties traukiniu, karo baisumus ir deportaciją, apie gyvenimą svečiose šalyse. Pasakojama su vaikišku naivumu, istorija atrodo tikroviškesnė ir skaudesnė negu baisiausia dokumentika. Ši knyga, kelis kartus išleista Kanadoje ir Prancūzijoje, tapo klasika. Ji įtraukta į Kvebeko mokyklų programas. Amerikiečių rašytojas Henris Mileris ją lygina su „Anos Frank dienoraščiu“.

https://zara.lt/content/net-prisimint-skaudu-mano-pirmasis-gyvenimas-karas-ir-nezinia

Už pirmąją pradedančio autoriaus išspausdintą originalią knygą (debiutinį darbą) Dausų šeimos lietuvių literatūros premija paskirta rašytojui Augminui Petroniui – už nenugludinto šiuolaikinio gyvenimo reginį, psichologiškai motyvuotus veikėjų paveikslus, intrigos ir žaismės dermę trumpų istorijų knygoje „Nedetektyvai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023). 

Esu Augminas Petronis, man dvidešimt aštuoneri, dirbu kartais įdomų, tačiau apskritai ne itin reikšmingą darbą LR Seime. Mėgstu šeimos ir bičiulių draugiją, knygas ir įvairią keistą muziką.

Jauni menininkai mėgsta sakyti, kad į savo darbus įdėjo daug savęs. Manęs „Nedetektyvuose“ beveik nėra. Pasirodau tik prabėgomis, tik kaip statistas, tik 75–76 psl. Manau, dėl to tik geriau. Neturėjau kūrybinės intencijos išlydyti vidinę savastį, paversdamas ją spaudos ženklų srautu. Norėjau, kad tiems, kas skaitys šias trumpas istorijas, jos teiktų malonumą, kokį keistiems (gerąja prasme) žmonėms teikia tūkstančio detalių dėlionės, lyginamoji kalbotyra ar juostinė fotografija. Bet štai paradoksas: atrodo, didžiausią skaitymo malonumą teikia tos knygos, kuriose siekiama šio to daugiau, nei tik suteikti malonumą.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/nedetektyvai/