Netrukus kūrybinis tandemas parengė įvairių formatų Sigutės piešinių reprodukcijų ciklą, tačiau pirkėjai domėjosi tik pačiais mažiausiais darbeliais. Ieškodamas išeities, anuomet dar būdamas vienintelis „Nieko rimto“ darbuotojas, Arvydas likusius įrėmino ir pats bandė jais prekiauti Kaziuko mugėje. Žvelgdami į sparnuotų žvėrelių atvaizdus, pirkėjai tik kraipė galvas. Arvydas juokiasi: „Tai žinoma, kad gyvūnėliai buvo su sparnais. Viskas čia pakylėta. Nieko kasdieniška!“ Deja, tąkart teko daugelį padovanoti. Supratęs, kad nedidelis formatas yra pats paklausiausias, vėl kibo į neįprastus atvirukus – šįkart į proginius. Tarkim, Valentino dienos progai skirtame atviruke buvo pavaizduotas ant arkliuko keliaujantis angelas.
Prireikė šiek tiek laiko, kol žmonės priprato prie subtilių leidyklos kūrinių ir neįprasto pavadinimo, kilusio iš Sigutės vis kartojamo teiginio, kad jos „menas yra nieko rimto.“ Sužinojusi, kad leidykla yra pavadinta pagal šią jos frazę, Sigutė apstulbo. Keletą pirmų įmonės gyvavimo metų šis šmaikštus pavadinimas daugelį vertė šypsotis ar perklausti, tačiau pasitaikydavo ir nesusipratimų, tarkim, išrašant sąskaitas. Greta leidyklos pavadinimo „Nieko rimto“ puikuojasi daugeliui atpažįstama karvytė su sparnais, kurią kalbėdama telefonu su drauge Sigutė nupiešė ant servetėlės krašto. Vėliau, kad ir kiek bandė tobulinti karvytę ją perpiešdama ant švaraus balto lapo, nepavyko – pirmasis variantas tapo leidyklos ženklu.
Arvydas prisimena, kad vos išleidus pirmąją Sigutės Ach knygą „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir Angelo kelionė namo“, vienam patyrusiam leidėjui jis papasakojo apie 3000 siekiantį šio leidinio tiražą, planuojamą parduoti per artimiausius tris mėnesius. Iš vyresniojo kolegos išgirdęs trumpą repliką „Užjaučiu“, iš pradžių jis kiek sutriko. Visgi, nors knyga buvo išrinkta 2002 metų gražiausiąja, šiam drąsiam tiražui parduoti prireikė trejų metų.
Nepaisant to, Arvydas pripažįsta, kad dirbdamas su knygomis jis tarsi atrado save, o Sigutė tapo leidyklos „Nieko rimto“ veidu ir balsu. Intravertė menininkė palaipsniui išmoko drąsiai pristatyti savo kūrybą ir sklandžiai kalbėti prieš publiką.
Netrukus „Nieko rimto“ pradėjo bendradarbiauti su tokiais kūrėjais kaip Kęstutis Kasparavičius, Marius Jonutis, Ignė Zarambaitė, vertėju, vaikų literatūros tyrinėtoju Kęstučiu Urba ir kitais talentingais žmonėmis, tapusiais nuolatiniais, nesiblaškančiais leidyklos autoriais.
Visos leidyklos „Nieko rimto“ knygos – nuo pirmosios iki paskutinės – yra skirtos vaikų ir paauglių auditorijai. Kita vertus, leidyklos skaitytojų amžių galima būtų apibrėžti nuo 0 iki 99, nes keturiasdešimtmečiai vėl atsigręžia į vaikų literatūrą. „Vaikai dažniausiai skaito iki paauglystės. Kaip manote, kodėl vėliau liaujasi?“ – klausia Arvydas. „Jie gi žiūri į tėvus, kurie sukišę nosis į išmaniuosius. O juk taip svarbu visapusiškai lavinti vaikus. Ir ne tik kartu skaitant, aptariant knygas, bet ir apsilankant muziejuose, spektakliuose.“
Kas penkeri metai leidyklą lydi pakilimo ir išbandymų ciklai. Realistiškai žvelgiantis Arvydas pripažįsta, kad bėgant laikui juos įveikti tik sunkiau, nes „inercija ir šabloninis mąstymas daro savo“. Didžiausi šiandieniai iššūkiai yra susiję su išoriniais veiksniais – Covid-19 protrūkiais ir karu.
Visai neseniai dėl situacijos nestabilumo „Nieko rimto“ kolektyvas sumažėjo iki 15 darbuotojų, kuriuos leidyklos vadovas vadina „niekorimtukais“. Jie itin darbštūs, nuoširdūs, visi drauge aptaria ir sprendžia įvairius klausimus.
Leidykla per metus pristato apie 110 knygų, kurių tiražų vidurkis siekia 3000 egzempliorių. Pardavimo lyderė – Beno Bėranto knygelė „Riešutortas“, sulaukusi išskirtinio skaitytojų dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O štai kelrode žvaigžde Arvydas pavadina Sigutės iliustruotą Sergej Kozlov „Ežiuką rūke“, nukeliantį skaitytoją į belaikę erdvę.
Leidyklos vadovas pastebi, kad per porą dešimtmečių žmonės pasikeitė ir kitaip žiūri į skaitymą: „Knyga – tai šviesos pliūpsnis, bet prekių gausa ir įvairovė užgožė skaitymo poreikį. Išmanieji telefonai tapo rimtais konkurentais. Knyga vis brangsta, nes tiražai mažėja, o skaitytojų auditorija siaurėja.“ Arvydas palygino skaitytojus su keliautojais, kurie renkasi keliones traukiniu. Knyga – lyg smagi kelionė traukiniu, nors lėktuvai nuskraidina pigiau ir greičiau.
Kūrybiško sprendimo pareikalavo šiųmetėje Knygų mugėje pristatyta leidyklos 900-oji knyga – Herman Melville „Mobis Dikas“, turėjusi pasirodyti dviem tomais. Arvydas ilgai suko galvą bandydamas atrasti būdą, kaip tuos du tomus išleisti viena knyga. Išeitis buvo rasta storai A4 formato knygai parinkus tinkamą popierių – ji tapo santykinai pigi ir lengva.
„Nieko rimto“ dar prieš 15 metų pradėjo kalbėti su mažaisiais skaitytojais sudėtingomis temomis. Tąkart pasirodė Riitta Jalonen knyga apie mirtį „Mergaitė ir kuosų medis“, kurią kai kurie tėvai pirko savo atžaloms nesigilindami į tematiką. Knygų mugėje Arvydas sutiko „Mergaitę ir kuosų medį“ perskaičiusią mamą: „Tai nuostabi knyga, tačiau kaip mes po to su dukra verkėm.“ Arvydas paklausė, ar ji būtų pirkusi knygą, jeigu būtų žinojusi, apie ką šioji yra. Kelias minutes pamąsčiusi, moteris atsakė: „Taip, ši istorija yra nuostabi.“ Tikra knyga, kuri atveria, nėra saldainis. Žinoma, saldainių reikia taip pat, bet vien saldumynais sotus nebūsi.
„Nieko rimto“ yra išleidusi tris Rébecca Dautremer knygas apie princeses. Šios menininkės kūryba įkvėpė naujas vaikų knygų iliustravimo tendencijas. Tačiau pasaulyje graibstomas knygas Lietuvoje pavyko parduoti tik per penkerius metus Knygų mugėse kalbantis su mamomis ir vaikais. Tik po nuoširdžios pažinties su knyga mažasis skaitytojas atpažindavo save knygelių personažuose, rodydavo į „save“ knygelėje sakydamas „štai čia esu aš“ ir prašydavo tėvų nupirkti atrastąją istoriją.
Verstinės leidyklos knygos sudaro 90 procentų visų išleidžiamų knygų, o originalios lietuviškosios – 10 procentų. „Nieko rimto“ itin kruopščiai atrenka autorių pateikiamus rankraščius. Esminis šios atrankos kriterijus – kad istorija būtų originali, o ne sulipdyta iš kelių leidėjams išsyk atpažįstamų personažų. Visa „Nieko rimto“ komanda stropiai ir nuoširdžiai stengiasi, kad vaikai ir tėvai džiaugtųsi skaitydami jų išleistas knygas.
Iki šios dienos Sigutė vis piešia angelus, kurie jau tapo neatsiejama jos kūrybos dalimi. Penktadalį leidyklos produkcijos sudaro Sigutės apipavidalinti puodeliai, atšvaitai, magnetukai, ženkliukai, pakabukai. Anksčiau leidykla pristatydavo ir „Keistuolių teatro“ įrašytas kompaktines plokšteles.
Kartą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovas Audrius Valotka pasikvietė Arvydą, radęs klaidų leidiniuose, ir išsakė griežtų pastabų. Kiek pasiginčijęs su juo ir grįžęs namo, Arvydas apmąstė situaciją. Po šio nutikimo trejus metus iš eilės „Nieko rimto“ leidykla pelnydavo Kalbos komisijos įsteigtą apdovanojimą už taisyklingiausią kalbą knygoje. Tiesa, vėliau prizas buvo panaikintas, nes... kasmet būdavo išrenkamas vis tas pats laimėtojas. Leidyklos vadovas tikina, kad išleisti knygą be kalbos klaidų – didelis pasiekimas.
Leidyklos darbuotojų susirinkimuose Arvydas vis pabrėžia, kad esminis „Nieko rimto“ tikslas – jų išleidžiamų knygų pagalba užauginti būsimą Lietuvos prezidentą, premjerą, ministrus ir didžiųjų miestų merus. „Jei to pasieksime – kraštas klestės. Kuo labiau bus išlavinti vaikai, tuo smagesnė ateitis laukia mūsų.“
Teksto auktorė Indrė Valantinaitė
Nuotraukų autorė Olga Posaškova
