Esate menotyrininkės, parodų kuratorės ir štai 2013 m. išleidote pirmąją VGMC knygą „KŪNAS. Lietuvių grafika 1980–2013“, kuri buvo pastebėta ir įvertinta gražiausios knygos diplomu. Kokios aplinkybės lėmė, kad pradėjote būtent nuo jos? Ar buvo paprasta pereiti iš vienos veiklos srities į kitą?

Išties „KŪNAS. Lietuvių grafika 1980–2013“ buvo pirmasis mūsų leidinys. Jis sudarytas remiantis 2013 m. to paties pavadinimo parodų ciklu. Parodos ir leidinio sumanymas mums, dviem menotyrininkėms, kilo iš asmeninio profesinio smalsumo bei noro naujai pažvelgti į konkretų lietuvių grafikos raidos tarpsnį, kuriam trūko atidesnio dėmesio. Jau kuris laikas dirbome grafikos centre, tad turėjome idealias sąlygas plėsti ir gilinti mūsų tyrinėjamos srities žinias. Dėl to „Kūno“ idėja radosi labai natūraliai, inspiruota kasdienio darbo ir nuolatinio bendravimo su menininkais. Turėjome progą apsilankyti daugiau nei 50-ies menininkų dirbtuvėse, daug laiko praleidome ieškodamos duomenų privačiuose ir valstybės archyvuose. Tyrinėdamos kūrinių rinkinius atsirinkome darbus ir iš jų sudarėme dešimt kolekcijų, kurios savitai ir išraiškingai bylojo apie žmogaus kūną kaip vieną iš pagrindinių meninio vaizdavimo objektų lietuvių grafikoje. Nesinorėjo, kad nuveiktas darbas parodai pasibaigus pasimirštų, dėl to siekėme tyrimo tęstinumo.

Perėjimas, tiksliau, nuolatinės galerinės veiklos papildymas leidybine veikla, buvo labai natūralus. Knygų leidyba organiškai užpildė ligtolinę spragą. Norėjosi pilnai įprasminti atliktą tyrimą ir nuveiktą darbą, realizuojant jį tiek parodos, tiek ir knygos formatu. Jau tada supratome, kad išsamiu tyrimu grįstos parodos leidinys yra svarbus, išliekamąją vertę turintis dokumentas. Juolab kad tai  pasaulyje įprasta praktika. Šis, pats pirmasis, leidinys išryškino mums svarbias vertybes, kuriomis savo veikloje vadovaujamės iki šiol. Viena pagrindinių – ypatingas dėmesys leidinio rengėjų kolektyvui, profesionalios komandos (dizainerių, fotografų, vertėjų, redaktorių, spaudos specialistų ir kt.) sutelkimas. Vizualinį „Kūno“ parodos ir leidinio identitetą kūrė žinomas dizaineris Karolis Strautniekas. „Kūnas“ suteikė svarbios patirties daugeliu prasmių – tiek kalbant apie parodos ir leidinio apimties užmojus ir didelio medžiagos kiekio suvaldymą, tiek apie patikimos komandos telkimą, tiek darbą su spaustuvėmis. Nors tai – pirmas didesnės apimties projektas, džiaugiamės, kad jį pavyko įgyvendinti stebėtinai sklandžiai ir leidinys sulaukė teigiamų kritikos atsiliepimų, buvo pastebėtas ir įvertintas diplomu gražiausių knygų konkurse. Pastaraisiais metais labai džiugina nauja susidomėjimo šiuo leidiniu banga. Net po dvylikos metų „Kūnas“ vis dar aktualus ir mėgiamas.

Prieš penkerius metus Jolantai Kryževičienei duotame interviu kalbėjote: „Akivaizdu, kad jaučiame kokybiškų meno leidinių poreikį, netgi alkį, todėl ir pačios stengiamės juos leisti bei su nekantrumu laukiame vis naujų mūsų kolegų darbų, kaskart vildamosi ne tik įdomaus turinio, tačiau ir patrauklios vizualinės išraiškos.“ Ar ši situacija per pastaruosius metus pasikeitė?

Smagu pripažinti, kad tuometis skepsis meno leidinių atžvilgiu pasikeitė. Išties, per penkerius metus daug kas patobulėjo. Neabejotinai tam reikšmės turėjo keletas svarbių faktorių. Visų pirma, padidėjęs kultūros segmento finansavimas ir fondų dėmesys projektų kokybei. Prie kultūros srities leidybos suaktyvėjimo prisidėjo ir kokybiškai bei kiekybiškai išaugusi valstybinių ir privačių muziejų veikla. Kalbant apie tiesiogiai su menu susijusių institucijų leidybinę veiklą, svarbu atkreipti dėmesį ir į kitas leidyklas („Aukso žuvys“, „Lapas“, „Rara“ ir kt.), kurios taip pat prisideda formuojant įdomaus, kokybiško turinio ir patrauklios formos leidinių kultūrą. Atskirai norėtųsi paminėti ir vaikų knygų leidybą, kuri kaip niekad džiugina talentingų iliustruotojų ir rašytojų kūriniais, verčiamais į daugybę pasaulio kalbų, vertinamais ir apdovanojamais. O grįžtant į vizualinio meno barus, galime tik pasidžiaugti, kad geri pavyzdžiai užkrečia, skatina pasitempti. Smagu stebėti net savotiškas meno institucijų varžybas, naujų idėjų ir madų apraiškas bei paieškas. Gerų leidinių kūrimui tokios sąlygos veikia kaip katalizatorius.

Kuri jūsų leista knyga sėkmingiausia?

Kad ir kaip norėtume, konkretizuoti nepavyks. Kiekviena knyga yra savitas ir individualus atvejis su savo turinio stiprybėmis ir neretai marketinginėmis silpnybėmis. Taip jau yra su meno leidiniais. Nuoširdžiai tikime visų savo leidinių sėkme, žinoma, gerokai kuklesne tiražo atžvilgiu nei komercinės leidyklos galėtų įsivaizduoti, o vedinos to tikėjimo ir imamės neretai komplikuotų projektų. Sėkmę dažnai matuojame ne tik tiražo išpardavimu ir finansine grąža, kuri, kalbant apie kultūros leidinius, dažnai yra tiesiog fatališka. Sėkmę matuojame žinojimu, kad kokybiškai ir patraukliai „dokumentinome“ svarbų tyrimą ar individualų meninį atvejį, reikalingą mums pačioms ir ateities kartoms. Galiausiai, mums nepaprastai svarbu skaitytojų dėmesys, kiekvieno jų refleksijas laikome sėkme ir paskata tolesniems leidybiniams nuotykiams.

Kiek paprastai knygų išleidžiate per metus ir kas lemia jų skaičių ir tiražą?

Nesame standartinė leidykla. Skirtingai nei didelį personalą valdantys ir solidžias pajamas generuojantys muziejai, esame nedidelė, tačiau daugiafunkcė kultūros institucija, reprezentuojanti gan nišinį grafikos meno lauką. Daugelis mus geriau žino ne kaip VGMC, o kaip galeriją „Kairė-dešinė“. Be leidybos čia vykdome didžiąją savo viešos veiklos dalį – parodas, tarptautinius projektus, edukaciją. Pačios sau padiktavome siauros srities plačius užmojus, t. y. galerijoje vykdome įvairaus profilio ir apimčių meninius pristatymus: nuo jaunųjų menininkų parodų, konceptualaus ir tarpdisciplininio meno rodymo iki Lietuvos dailės klasikų kūrybos ir istoriografinių, kontekstinių dailėtyrinių tyrimų. Iš pirmo žvilgsnio toks spektras galerijai gali skambėti eklektiškai, juk dažniausiai galerijos apsiriboja gan griežtomis hierarchinėmis žanro, formos ar amžiaus ribomis, t. y. pristato jaunųjų menininkų kūrybą, konceptualius menus, atskiros vaizduojamojo meno rūšies kūrinius ir pan. Mudvi savęs nevaržome. Ilgainiui dirbdamos išsikristalizavome ir susiformavome tam tikrus vizualinės raiškos ir meninės kokybės kriterijus, kurių stengiamės laikytis sudarydamos ne tik meninę, tačiau ir leidybinę VGMC programą.

Meniniams tyrimams parengti ir įgyvendinti reikia ne vienų metų bei nemenko biudžeto, tad paprastai per metus išleidžiame po vieną naują leidinį. Daugiau sunkiai suspėtume, tiek dėl finansinių kaštų, tiek ir dėl plataus VGMC veiklų spektro. Leidybiniai procesai savo aprėptimi būna labai platūs, įvairūs ir nepaprastai įdomūs: nuo tyrimo atlikimo, tekstų rengimo, eksponatų fotografavimo iki dizaino ir spaudos darbų. Suprasdamos savo srities nišiškumą, kultūros lauko ir finansines ribas, knygas leidžiame ne daugiau nei 500 egzempliorių tiražu. Žinoma, tiražų esame ir kartoję. Kaip tik planuose – dar vieno leidinio pakartojimas. 

Tad dirbate dviem frontais – projektuojate, kaip atrodys ekspozicija ir ją lydintis leidinys. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Galime drąsiai sakyti, kad dirbame gal net penkiais frontais. Dėl to yra kilę net kuriozinių situacijų. Prieš kokius penkerius metus turėjome komišką nutikimą, kuris mums jau tapo folkloru, nes puikiai apibūdina mūsų darbo pobūdį bei spektrą. Tąkart turėjome svečių iš giminingo meno centro Ostine, Teksaso valstijoje (JAV). Apžiūrėję VGMC, išklausę pristatymą apie mūsų vykdomas veiklas, susipažinę su leidiniais ir t. t. svečiai nuoširdžiai susidomėjo, kiek skyrių (departments) veikia Grafikos centre ir kiek žmonių kiekviename dirba. Kurį laiką abi mirksėjome nežinodamos, ką atsakyti, nes ką tik viską išsamiai, su mums būdingu užsidegimu papasakojome. Atsakėme, kad dirbame dviese, bet svečiai pakartojo klausimą ir taip kelis sykius. Galiausiai pavyko įtikinti, kad ir kaip tai įtartinai skambėjo, jog VGMC administruojame, rengiame projektus, ruošiame parodas, tiriame ir kuruojame, leidžiame knygas, organizuojame edukacijas tik mudvi. Tikriausiai jiems pasirodėme kaip pamišėlės (gerąja to žodžio prasme). O kalbant apie konkrečius projektus, kurie aprėpia parodas ir leidybą bei juos lydinčius iššūkius, vieną faktą galima drąsiai išskirti – nėra vienodų projektų, kaskart viskas iš naujo, visi procesai yra patiriami naujai, gelbsti tik per laiką atsiradę įgūdžiai, gebėjimas valdyti krizines situacijas ir džiaugtis nepaprastai įdomiu procesu.

Dailėtyrininkė Jolita Liškevičienė Kęstučio Kasparavičiaus knygos „Kasparatorija“ pratarmėje mudvi pavadino demiurgėmis. Pačioms labai linksma ir juokinga, kad taip taikliai mus pamatė, o juk visas procesas toks ir yra – parodos rengimas ir leidyba yra absoliutus chaosas, kurį privalome sustyguoti ir paversti į vientisą mikropasaulį, kontekstualiai intelektualų ir estetiškai patrauklų.

Ar tarp parodų lankytojų ir leidinių skaitytojų yra tų pačių žmonių? Gal galite įvardyti, kas yra jūsų leidinių lojaliausi skaitytojai?

Natūralu, kad tie, kurie lanko mūsų parodas, domisi ir mūsų leidybine veikla, tad parodų lankytojų ir knygų skaitytojų auditorija gali sutapti. Pirmiausia tai kultūros profesionalų laukas – dailėtyrininkai, menininkai, kuratoriai, akademinė bendruomenė ir pan. Tačiau didelė mūsų leidinių dalis išeina už vaizduojamojo meno lauko ribų – aprėpia grafinio dizaino, istorijos, vaikų literatūros sritis. Tokia aprėptis atitinkamai atliepia įvairesnės auditorijos interesus. Nemažai skaitytojų nebūtinai yra nuolatiniai mūsų parodų lankytojai. Būna, kad žmonės knygas atranda jau parodoms pasibaigus, bet pasitaiko ir taip, kad knygos jiems padeda atrasti, toliau sekti ir įsitraukti į kitas mūsų veiklas – parodas, edukacijas. Taigi galima sakyti, jog parodos ir knygos cirkuliuoja toje pačioje orbitoje, glaudžiai koreliuodamos, bet nebūtinai susisiekdamos. Lojalių ir naujų skaitytojų spektrą turbūt objektyviausiai atskleidžia masiniai knygų renginiai, kuriuose kaip savarankiška leidykla pradėjome dalyvauti dar visai neseniai. Šiandien, kuomet knygos dažnai įsigyjamos internetu, tokie renginiai nepaprastai svarbūs dėl gyvo pasimatymo su skaitytojais. Jie atskleidžia žmonių skaitymo įpročius, interesų lauką ir meno knygų poreikio motyvus. Pastebime, kad mūsų knygos skaitytojus patraukia ne tik turiniu, bet ir patraukliais viršeliais. Tiesiog matome, kaip viršeliai it magnetas traukia prieiti, skatina atsiversti vieną ar kitą leidinį. Tuomet jau mes padedame įsigilinti į kiekvieno iš jų turinį, leidinių atsiradimo istorijas, kurios žmones labai intriguoja ir įtraukia. Smagu, jog sulaukiame komplimentų dėl leidinių grožio. Taigi mūsų pastangos ypatingą dėmesį skirti knygos formai yra atlyginamos su kaupu. Gyvi susitikimai yra puiki platforma pritraukti naujū skaitytojų, kurie dažniausiai pas mus sugrįžta, taigi skaitytojų ratas sistemingai plečiasi. Šiuose renginiuose galime į(si)vertinti, kad mūsų leidyba yra aktuali įvairaus amžiaus publikai, kad, būdami nišiniais, visgi atliepiame skirtingus interesus, esame įdomūs plačiai auditorijai – nuo pradedančiųjų domėtis menu iki kultūros ir mokslo specialistų.

Šiais metais pasukote vaikų literatūros autorių link – išleidote Žemaitės knygą „Mano pasakėlės“, iliustruotą Aspazijos Surgailienės, ir Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą bei autorių pristatančią rinktinę „Kasparatorija“. Ar galite papasakoti apie šių knygų atsiradimo aplinkybes?

Tokią kryptį nulėmė dvejopos priežastys. Pirmiausia, tai koreliuoja su mūsų ilgamete galerine veikla, susijusia su vaikų knygų iliustracijomis. 2015 m. VGMC pristatėme parodą „Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijos“ (kurat. Giedrė Jankevičiūtė, Jolita Liškevičienė). Svarbu pastebėti, kad visų pirma paroda buvo pristatyta 2011 m. Bolonijos tarptautinėje vaikų knygų mugėje. 2018 m. ir 2022 m. rengėme Knygos meno parodą, kurioje tradiciškai pristatomos naujausios vaikų knygų iliustracijos. O 2024 m. kartu su LRT parengėme iliustracijos menui dedikuotą 25 laidų ciklą „Vizionieriai. Iliustruotojai“, tapome šio dokumentinio ciklo turinio redaktorėmis. Taigi knygų iliustracija, kaip viena iš grafikos meno sričių, mus domina ne vienus metus. Tad ir jūsų paminėtų Kęstučio Kasparavičiaus ir Aspazijos Surgailienės (1928–2011) leidinių idėjos kilo labai natūraliai, tęsiant anksčiau aptartą dailėtyrinių tyrimų tradiciją. „Kasparatorija“ buvo sumanyta dar prieš trejus metus, svarstant apie Kęstučio Kasparavičiaus išsamią kūrybos apžvalgą. Laimingas sutapimas, kad 2024 m. surengta paroda (kurat. Jolita Liškevičienė) tapo savotišku sveikinimu Kasparavičiui jubiliejaus proga. O leidinys „Kasparatorija“ (diz. Linas Spurga jaun.), pasirodęs šių metų pradžioje, jau spėjo tapti išskirtiniu reiškiniu, susidomėjimas juo neslūgsta iki dabar. Tai parodo, kokia svarbi ir aktuali yra Kasparavičiaus kūryba. Džiaugiamės prisidėję skleidžiant žinią apie jo nuveiktus darbus vaikų literatūros ir iliustracijos srityse.

Aspazijos Surgailienės iliustruotas knygelių rinkinys „Mano pasakėlės“ – dar vieno dailėtyrinio tyrimo dalis. Šio tyrimo pagrindu surengėme menininkės retrospektyvinę kūrybos parodą, kuri šiuo metu vis dar vyksta VGMC (kurat. Laima Laučkaitė). Baigiantis parodai, pristatysime menininkei skirtą monografiją. Dailininkės dar 1963 m. iliustruotą Žemaitės „Mano pasakėlių“ rinkinį tikslingai nusprendėme perleisti dar iki parodos, norėdamos anonsuoti būsimą renginį ir knygą. Su šiuo rinkinuku skaitytojai galėjo susipažinti šiųmetėje Knygų mugėje. Patrauklų, mažo formato knygelių dėžutėje formatą menininkė sukūrė dar 1961 m., kuomet pasirodė novatoriško dizaino „Pasakų skrynelė“. Dėl didelio populiarumo dailininkei teko kurti net keturis skirtingus „Pasakų skrynelės“ variantus! Vienas iš jų – Žemaitės „Mano pasakėlės“. Su šiomis knygelėmis išaugo septintojo dešimtmečio vaikų karta, jos buvo išleistos šimtatūkstantiniais tiražais. Tačiau akivaizdu, kad skrynelės ne mažiau patrauklios ir šiandieniam skaitytojui, kurį vilioja Surgailienės kuriamos modernistinio folkloro interpretacijos – skambaus kolorito, mielai naivių formų ir etninių motyvų pasaulis.

Ar prisimenate kokių kuriozų, linksmų ar graudžių istorijų iš susitikimų su skaitytojais, autoriais?

Kaskart leidžiant naują knygą užsimezga autentiška istorija, kurioje neišvengiamai pasitaiko visko – nuotykių, įtampos, linksmų ir nebūtinai džiugių nutikimų. Tačiau tradiciškai atmintyje išlieka smagūs ir šilti įspūdžiai iš knygų rengimo, laukimo, pristatymo ir susitikimų su skaitytojais. Negalėtume išskirti kažkokio itin ryškaus nutikimo. Galbūt jis laukia ateityje?

Kokie artimiausi VGMC leidybiniai planai?

Taip sutapo, kad nuo pat 2016 m. visos mūsų leistos monografijos buvo skirtos išskirtinai dailininkams vyrams. Tad numatėme per 2025–2026 m. išleisti trijų Lietuvos menininkių monografijas. Pirmoji iš jų – „Aspazija. Etnomodernizmas“ (sud. Laima Laučkaitė) – pasirodys jau visai netrukus. Joje bus išsamiai pristatyta XX a. septintajame dešimtmetyje sovietiniu „atlydžio“ laikotarpiu kūrusios Aspazijos Surgailienės kūryba. Kokioms menininkėms skirsime kitus du leidinius, informuosime jau visai netrukus, skaitytojus kviečiame sekti mūsų naujienas. Taip pat tolesniuose mūsų planuose – grafikos tyrimai. Ketiname išleisti išsamią monografiją, skirtą XX a. II pusės – XXI a. pradžios Lietuvos grafikai. Mus domina ne tik šios srities meninė raida, bet ir ne mažiau svarbi grafikus vienijančios bendruomenės istorija. Ilgus metus dirbdamos grafikos meno baruose turėjome išskirtinę progą iš arti stebėti daugelį šios srities procesų, o kai kuriuose iš jų ir dalyvauti. Tad šis leidinys mums yra ne tik išskirtinė privilegija, bet ir didelė atsakomybė.

Kalbino Jurga Tumasonytė

Fotografavo Justė Gadliauskaitė