Pasitelkęs modernias dramaturgijos priemones, autorius vaizduoja materialių vertybių poveikį ir jausmų nuvertėjimą. Kartais netgi groteskiškai, kartais tragikomiškai rašytojas gvildena dabartinio vartotojiško mentaliteto problemas. 
Pjesė „Sankirta su pagrindiniu keliu, arba pasaka apie auksinę žuvelę" – kupinas šmaikščių dialogų ir netikėtų siužeto posūkių pasakojimas apie stebuklus, laimę ir pinigus. Pjesės moto skamba lyg iššūkis: „Parašiau tai dėl pinigų". Pjesėje „Tiltas" autorius atspindi šiuolaikinę visuomenę, per veikėjų santykius atskleisdamas, kad esminis jausmas - meilė, visuomet išlieka. Komedija „Laimingo šiokiadienio!" – tai tikrovės ir grotesko, komedijos ir dramos paribyje laviruojanti istorija, kurioje autorius gvildena šiuolaikinių žmonių mentaliteto problemas, amžinąjį meilės troškimą ir siekį ištrūkti iš pilkos šiokiadienių rutinos.", – vertėja Danutė Sirijos Giraitė.

Dino Buzzati (1906–1972) buvo laisvas nuo madų, mokyklų, ideologijų. Ir kaip niekas kitas italų literatūroje, pasitelkęs fantastiką ir groteską, perteikė žmogaus būtį ženklinančius nerimo ir grėsmės pojūčius. Jo apsakymuose vaizduotė smelkiasi į nepažinybę. Ir labai garsiai tiksi laikas.  
Lietuvoje D. Buzzati pažįstamas kaip puikaus romano „Totorių dykuma“ (liet. k. 1994) autorius. Bet Italijoje ir pasaulyje itin vertinami ir jo apsakymai. Būtent už jų knygą „Sessanta racconti“ rašytojas buvo apdovanotas prestižine Strega premija.

https://odile.lt/products/dino-buzzati-suo-kuris-mate-dieva

XIX a. pirmos pusės Vilnius buvo kupinas prieštaravimų, kaip ir tuo laiku dar tik beužgimstantis neurologijos mokslas. Vilniaus universiteto medicinos tyrimai išgyveno aukso amžių, bet sunegalavę miestiečiai mieliau kreipdavosi ne į gydytojus, o į būrėjas ar barzdaskučius-chirurgus. Ir nors naujausi ligų diagnostikos bei gydymo metodai pasiekdavo sostinę, toliau tvirtai tikėta, jog „pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai“, o kaltūnas yra „nacionalinė rykštė“.
Medicinos istorijos monografijoje neurologė Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė kviečia pažvelgti, ką reiškė to meto Vilniuje gydyti „sielos buveinės“ bei „visų kančių kamieno“ ligas. Pasitelkusi platų šaltinių spektrą, ji supažindina skaitytojus su anuomet progresyviomis, bet šiandien nuostabą keliančiomis medicinos sistemomis, mokslinėmis ir filosofinėmis jų prielaidomis bei kartais šokiruojančiais gydymo metodais, kuriuos teko patirti to meto vilniečiams.

https://www.leidyklalapas.lt/products/pamisimas-ir-epilepsija-paumeja-svieciant-menesienai

Šioje knygoje – intymūs jos autoriaus, A. Mončio sūnaus Jean-Christophe’o, atsiminimai, sustabdytos jo tėvo gyvenimo akimirkos, mintys apie įtraukiantį kūrybos procesą, jo filosofija, įvairios istorijos, išeivijos dailininkų bei intelektualų ratas ir stiprus ilgesys Lietuvai. Kartu tai ir pasivaikščiojimas laiku – XX a. antroje pusėje – ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas.
Memuarai iliustruoti A. Mončio piešiniais, skulptūromis ir archyvinėmis nuotraukomis.

Jean-Christophe Mončys (gim. 1954) – aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas. Gyvena Paryžiuje ir prancūziškai apie save sako: Je suis Lituanien – esu lietuvis.

https://www.auksozuvys.lt/products/mano-tevas-antas

„Kažkada kiekvienas naujas žodis buvo poema. Kiekvienas naujas santykis yra naujas žodis“. Tikriausiai taip naujus santykius bandydavo užmegzti amerikiečių poetas Ralph Waldo Emerson. Gali būti, kad jis galėtų atsakyti ir į klausimą, kas menininkus pastūmėjo tapti rašytojais: ar jie pamatė, kad galėtų prisidėti prie įvairesnės literatūros kūrimo, ar visgi tekstas pradėjo būti suprantamas kaip dar viena vaizduojamojo meno raiškos erdvė.
Kaip bebūtų, – ir tai yra pirmas labai svarbus šios knygos sudarymo argumentas – bent jau per paskutinį šimtą metų menininkų tekstai tapo vienu įdomiausiu ir įtakingiausiu meninės saviraiškos, kritikos, teorijos ir kitokio pobūdžio dokumentu.
Antra, priklausomai nuo to, kaip siaurai ar plačiai taikysi menininko apibrėžimą, menininkų tekstai ir popieriaus lapas, kaip bet kuris kitas meninės kūrybos žanras ar erdvė, pasižymi interpretacijos įvairove, žanriniu bei stiliaus turtingumu. Jie performatyviai šmėžteli ar pasirodo visu kūnu kaip įrašai socialiniuose tinkluose, grafičiai ant parodinių ar miesto sienų, romanų lentynose, poezijos almanachuose, kaip filmų ar performansų scenarijai, ant plakatų, tostuose ar, pernelyg netęsiant šio begalinio sąrašo, kaip parodas lydintys tekstai, parodų reviu ar meninės doktorantūros darbai. Kitaip tariant, palaipsniui tekstas tiesiog virto dar viena medžiaga, dar viena fizine erdve meniniams sumanymams skleisti(s).
Trečia, tapo akivaizdu, kad kaip bet kokia kita medija, kurios ekosistema tapo itin įvairi bei turtinga, šios pavyzdžiai ar vaisiai turėtų būti įdomūs ne vien jos dalyviams, bet ir platesnei auditorijai, ypač tai, kuri neturi galimybių susipažinti su dažnai už parodos ribų neplatintais tekstais.
Ir ketvirta, ši knyga seka Danutės Gambickaitės sudarytą leidinį „Choreografija. Meno rašymo praktika šiuolaikinėje dailės kritikoje“ (leidėjas Artbooks.lt, 2019 m.). Tikiuosi, kad ši knyga prisidės prie augančios teksto svarbos šiuolaikiniame mene bei visuomenėje analizės ir galbūt įkvėps kurti naujus tekstus, kitus teminius tomus ir naujas visuomenes.“ - Valentinas Klimašauskas

Autoriai: Konstantinas Bogdanas, Dominykas Canderis, Redas Diržys, Auridas Gajauskas, Dorota Gawęda ir Eglė Kulbokaitė,Vaiva Grainytė, Ieva Gražytė, Evaldas Jansas, Monika Janulevičiūtė, Agnė Jokšė, Laura Kaminskaitė, Valentinas Klimašauskas, Laima Kreivytė, Anders Kreuger, Žygimantas Kudirka, Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas, Goda Palekaitė, Paulina Pukytė, Anastasia Sosunova, Vaida Stepanovaitė, Artūras Tereškinas, Daiva Tubutytė, Darius Žiūra

https://artbooks.lt/produktas/zodziai-zodziai-zodziai-arba-lietuvos-menininku-tekstai/