K.A.2.0.2.5. Ilgieji sąrašai

Jau rytoj, sausio 17 d., Lietuvos leidėjų asociacijos socialiniuose tinkluose pradėsime dalintis K.A.2.0.2.5. nominacijomis.

Praėję metai išsiskyrė gausybe puikių knygų ir išskirtinių jų vertimų. Todėl, kartu su komisijos nariais, nusprendėme pasidalinti ir ilguoju sąrašu – 2024 m. „aukso fondu“.

Sąrašus pateikiame abėcėlės tvarka ir pabrėžiame, kad tai dar nėra nominacijos.

Knygos apdovanojimai K.A.2.0.2.5.

Lietuvos leidėjų asociacijos organizuojami Knygos apdovanojimai šių metų vasarį įvyks jau trečią kartą. Pradėti organizuoti 2023 metais, šie apdovanojimai tampa tradicija ne tik įvertinti bei padėkoti knygų leidyboje dirbantiems žmonėms, bet ir susitikti, pasikalbėti, pasidalinti metų refleksijomis, o iki šventės – kartu prisiminti, kas įdomaus knygų pasaulyje įvyko praėjusiais metais.

Įsižiūrėjimas, įsiklausymas į pasaulį, į gamtos ir žmogaus sąveiką gimdo tikslius, trumpus, bet daug talpinančius Alio Balbieriaus tekstus. Kai kuriuos nedidelius kūrinėlius galima apibūdinti kaip sustabdytas akimirkas, aprašytas, iš žodžių nuaustas fotografijas. Kartais tai trumpos novelytės, kartais eilėraščiai proza, kartais tiesiog minties blyksniai. Šią knygą reikia skaityti lėtai, mėgaujantis neskubriu žodžių šnarėjimu, įsiklausant ir įsižiūrint taip pat, kaip rašytojas įsižiūri į aplinką, į žmones ir gamtos reiškinius.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/As-zudziau-juru-zvaigzdes/

Šioje knygoje atsidūrė tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti ir autobiografine medžiaga. Vis dėlto tai nei faktinė, nei nuosekli autobiografija – ji sudaryta iš atskirų tekstų, bet iš esmės – to paties principo. Pasakojimas, kurio šerdis – biografinė linija, yra siužetiškas, bet ir impresiškas, su eiliuotais ir noveliškais intarpais. Šio pasakojimo vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas knygos autorės gyvenime buvo, įvyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta. Pasak Viktorijos Daujotytės: „Galėjo likti ir pavadinta „Patirties tekstai“, bet vis labiau jutau, kiek daug rašymo, to, kas iš rašymo, rašymo ir patirties sąsajų. Iki ėmusios dominuoti savaip išlaisvinančios būsenos: kai rašai, nebijai. Nei atsivėrimų (dienoraščio ir dienoraštiškumo), nei liudijimų, visada rizikingų, apie laiką (ankstyvąjį ir vėlyvąjį), apie žmones, kuriuos sutikau. Kai rašai, kai esi rašymo pagauta, negalvoji ir apie visad bauginančią viešumą, kuri knygai yra neišvengiama, galiausiai ir norima. Rašymu, kaip ir naujai iš patirties tekstų aiškėjo, laikau ne akademinį, o laisvesnę, kūrybiškesnę raišką. <...> Bandau savo pirminį, patirtinį universumą suvokti ir kaip brendimo, sąmonėjimo kelią, vedusį ir į universitetą, padėjusį ir didžiajame bendrume išlikti atskirai.“

Viktorija Daujotytė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė. Išugdė ne vieną Lietuvos literatų kartą, įvairiais aspektais tyrinėjo daugelio lietuvių rašytojų kūrybą, analizavo visą lietuvių literatūros raidą, parašė lietuvių literatūros vadovėlių mokyklai, išleido grožinės kūrybos.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Kai-rasai-nebijai-Autobiografiniai-tekstai/