Alma Naujokaitienė: „Mezoamerikos literatūra tokia spalvinga ir gausi, kad viską perskaityti ir aprėpti – neįmanomas dalykas“

Pokalbis su vertėja iš ispanų kalbos Alma Naujokaitiene yra tarsi vaikščiojimas po džiungles, kai čiulbant negirdėtiems paukščiams ir raizgantis egzotiškiems augalams niekada nežinai, kas laukia už posūkio. „Mane nuo mažens viliojo tolimi kraštai – jau dešimtmetę tėtis egzaminuodavo iš pasaulio sostinių, kurias išvardydavau beveik be klaidų. Buvau vaikas svajoklis,  II-III klasėse perskaitęs turbūt visas, kiek Lietuvoje buvo išleista, pasaulio pasakas, mane viliojo kiti pasauliai galbūt daugiau ne kaip keliautoją, o kaip skaitytoją, ilgėjausi naujų ir nepažintų kultūrų įvairovės. Ir jau tuomet nesąmoningai svajojau užsiimti tuo, ką darau dabar, bet sovietmečiu tai nebuvo lengvai įgyvendinamas sumanymas. O kokios tuomet buvo mūsų galimybės? Tik „plačioji Tarybų šalis“, nes kiti kraštai už „geležinės uždangos“ buvo kaip žydroji svajonė, ir tik atsitiktinumai ir maži stebuklai (kaip pasakose!) lėmė, kad atsidūriau ten, kur esu, ir dabar turiu savo svajonių darbą,“ – pasakoja ji.