Aida Krilavičienė: „Suomiai daug ką mato ir vertina kitaip nei mes“

Vertėja Aida Krilavičienė į suomių kalbą ir literatūrą atėjo iš meilės vengrų kultūrai. Kai 1989 m. Kaune buvo įsteigtas pirmasis Vadybos ir kalbų koledžas, ten nuėjus paaiškėjo, kad žadėtos vengrų kalbos niekas nemokys, tik giminiškos – suomių. Taip, tarsi ir atsitiktinai, prasidėjo ilgus metus trunkanti draugystė su suomių literatūra. Šiame interviu kalbamės, kuo ypatinga suomių literatūra ir suomiškas gyvenimo būdas. Taip pat apie vertėjos darbo kasdienybę, skaitymo įpročius ir mylimiausias knygas.

Apie (ne)normalumą, centrus ir paraštes

Kartais mane apima melancholiška literatūrinė nuotaika – regis, viskas jau parašyta. Temos – amžinos, jų prieigos, interpretacijų būdai – taip pat labai panašūs. Vis  dėlto būdama užsispyrusi skaitytoja nepasiduodu – su žiburiu ieškau originalumo, nuostabos, kūrybiškumo. Ir koks džiaugsmas ištinka, kai galiu drąsiai ir atsakingai pareikšti – radau. Taip nutiko ir  perskaičius Sayakos Murata‘os romaną „Kombinio moteris“. Čia labiausiai stebino netikėti nagrinėjamų temų rakursai, pats siužetas, veikėjų paveikslai ir tikslus, niūriai komiškas pasakojimo stilius.

Knygos, verstos iš japonų kalbos

Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA) inicijuojamo literatūrinio projekto „Pasaulio puslapiai“ metu kiekvieną mėnesį skiriamas dėmesį vis kitos kalbos verstinėms knygoms. Vasaris – japonų kalbos mėnuo! Tad kviečiame susipažinti su LLA narių siūlomomis iš japonų kalbos verstomis knygomis.

Gabija Čepulionytė: „Esu klasikinės Japonijos gerbėja“

Su vertėja iš japonų kalbos Gabija Čepulionyte kalbamės apie tai, ką reiškia versti japonų literatūrą, patirtis gyvenant Japonijoje ir pažįstant jos kultūrą, vertimo iššūkius ir mylimus autorius.  

Pirmą kartą G. Čepulionytė Japonijoje apsilankė kritus geležinei uždangai ir mūsų šaliai žengiant į nepriklausomybę: „Atsitraukimas nuo tėvynės visada suteikia kitokį žvilgsnį, imi geriau ją suprasti.  Didžiavausi Lietuva. 1991 metų rudenį, kai atvažiavau studijuoti, Lietuvos vardas mirgėjo japonų žiniasklaidoje, Baltijos šalis viena po kitos pripažino pasaulio valstybės. Japonams nereikėjo aiškinti, kur ta Lietuva, jie mus gerai suprato ir norėjo padėti grįžti ten, kur mums priklausė būti. Pradėjus dirbti, būtent Japonija man atvėrė Lietuvą, dovanojo susitikimus su meno ir kultūros žmonėmis, su kuriais galbūt niekada nebūčiau susitikusi.“

Didžiausias gyvenimas – sutvertas iš tamsošviesos

Nedažnai randu knygą, kurią skaitydama protarpiais turiu atsitraukti ir sau priminti: „Kvėpuok, Lina, kvėpuok“. Retai aptinku šitaip iki gyvuonies smingančius žodžius, kurie kelia aibę sumišusių jausmų. Atsimenu, kartą, dar gerokai prieš knygos pasirodymą, kalbėjausi su „Mažo gyvenimo“ vertėju Mariumi Buroku, jis dalinosi įspūdžiais apie darbo procesą ir kūrinio pobūdį. Marius sakė: „Tave turėtų kabinti“. Ir kabino, ne tas žodis, kaip stipriai. Ir puikus vertėjo darbas prie to labai prisidėjo.