Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria redaktoriai? Ar ši situacija keitėsi per pastaruosius dvidešimt metų?
Diana Bučiūtė: O kas šioje srityje apskritai galėtų keistis? Tekstų kokybė, redaktoriaus prestižas, redagavimo įkainiai? Na, tarkim, kai kurios leidyklos, anksčiau nerašiusios knygose redaktorių pavardžių, pagaliau susiprato. Nuo 2016 m. nebebuvo skiriama literatūros redaktoriaus premija „Auksinė lupa“, bet ji vėl atgaivinta. Redaktoriai turėtų džiaugtis jų darbui reikalingais naujais leidiniais „Lietuvių kalbos skyryba“ ir „Lietuvių kalbos rašyba“, skaitmeniniais žodynais ir kitais el. ištekliais.
Jei kalbėsime apie knygų redagavimo kokybę, tai pažangos nematau. Per dažnai į rankas patenka nesuredaguotų, sunkiai paskaitomų knygų. Senoji redaktorių karta traukiasi, ir nesu tikra, ar bus ją kam pakeisti. Reta leidykla turi savo etatinius redaktorius, o samdant lituanistą be redagavimo patirties galima smarkiai apsigauti. Kita vertus, net nežinau, kaip mokytis, tobulėti jauniems redaktoriams. Pasigendu knygų recenzijų, aptariančių vertėjų ir redaktorių darbą, kokias anksčiau spausdindavo „Gimtoji kalba“. Gal redakciją atšaldė visi tie kiškių sukilimai prieš VLKK?
Daiva Daugirdienė: Manau, kad kalbos redaktoriams visais laikais didžiausias iššūkis buvo ir tebėra autorių ar vertėjų neraštingumas ir – ypač – kalbos jausmo stoka. Kadaise, kai dirbau verstinių knygų redaktore senojoje „Vagoje“, kai kurių ponų ir ponių vertimus reikėdavo tiesiog perrašyti, išversti knygą iš naujo. Žinau, kad ir dabar redaktoriai tai daro. Tikriausiai taip pat dažnai, kaip ir anais laikais. Gaila, kad nevykę vertimai, kuriuos reikėtų atmesti, vis dėlto redaguojami. Turbūt dėl finansinių priežasčių. Kad nesuirtų leidyklos planai?
Kaip manote, ar geras kalbos redaktorius gali išgelbėti prastą rašytojo arba vertėjo darbą ir parodyti jį vertesnį negu jis iš tiesų yra?
Diana Bučiūtė: Redaktorius gali išgelbėti knygą, perrašydamas prastą kūrinį ar vertimą, bet tada jo pavardė turėtų atsirasti kaip bendraautoriaus šalia autoriaus ar vertėjo pavardės. Nevykusio vertimo neįmanoma tinkamai suredaguoti, jei redaktorius nemoka kalbos, iš kurios versta, nes be originalo neiššifruosi abrakadabriškų sakinių, neištaisysi prasmės klaidų. Leidyklos turėtų būti reiklesnės ir dažniau pasinaudoti teise atmesti neatitinkantį reikalavimų vertimą, nes redaktorius tokių Augėjo arklidžių vis tiek nepajėgs išmėžti. Tiesą sakant, padoriam redaktoriui užtenka darbo ir prie gero kūrinio ar vertimo.
Daiva Daugirdienė: Geras redaktorius, žinoma, gali prastą rašytojo ar vertėjo darbą pagerinti. Kaip tik tam redaktorių ir reikia. Esu įsitikinusi, kad negalima leisti neredaguotų knygų. Bet čia labai svarbu atskirti, ar darbas tik šiaip ne per geriausias, ar visai neredaguotinas, toks, kokį reikia atmesti. Negyvėlių gaivinti nereikėtų.
Rūta Jonynaitė: Geras redaktorius, be abejo, gali pagerinti prastą tekstą – ir sukurtą rašytojo, ir vertėjo, bet išgelbėti – ne, negali. Jei tekstas tikrai prastas, tai apskritai turėtų būti ne redaktoriaus uždavinys pačiam jį „gelbėti“. Redaktorius galėtų nebent nurodyti, atkreipti dėmesį į trūkumus, o pasitaisyti pirmiausia turėtų autorius – rašytojas ar vertėjas (jei iš viso sugeba; jei ne – tai toks iš jo ir rašytojas, toks ir vertėjas...) Tačiau tai būtų, žinoma, gan ilgas procesas, ir niekas nenori tam skirti nei laiko, nei išteklių. Lengviau tą sunkų, kartais neįmanomą dorai atlikti darbą užkrauti – už tą patį menką atlygį – redaktoriui.
Kitas dalykas, kad rašytojo ir vertėjo darbas bei jų sukurti tekstai kaip to darbo rezultatas gerokai skiriasi. Tad, matyt, skiriasi ir originalių ir verstinių tekstų redagavimas. Jei verstinio teksto redaktorius iš tiesų yra labiau kalbos redaktorius, nes šio teksto turinys ar, tarkim, kompozicija nėra nei paties vertėjo, nei redaktoriaus prerogatyva, – tai iš originalaus teksto redaktoriaus tikėčiausi ir siūlymų, kaip pagerinti ne tik teksto kalbinę raišką, bet galbūt, jei to reikia, ir kitus kūrinio prasminius bei kompozicinius elementus, jų tarpusavio ryšius.
Viena mano kalbinta vertėja yra užsiminusi, kad ją labiausiai slegia tai, kad kartais kalbos redaktorius yra priverstas laikytis taisyklių ir, pavyzdžiui, taiso, nes „šiandien sužinojo, kad šis žodis nebetinkamas, o ta konstrukcija plinta kalboje kaip maras“. Ar VLKK taisyklės iš tiesų gali supančioti rankas tiek redaktoriui, tiek ir autoriui?
Diana Bučiūtė: Lietuvių kalba turtinga variantų, sinonimų, tad jei kokia taisyklė ir šabloniškas taisymas vertėją erzina, nesunkiai galima rasti išeitį nenusižengiant taisyklei. Beje, suredaguoti tekstą pagal taisykles – pats lengviausias darbas. Redaktorius sprendžia ir sunkesnius uždavinius, taigi vadinant jį kalbos redaktoriumi jo indėlis šiek tiek sumenkinamas.
Daiva Daugirdienė: Jauni kalbos redaktoriai, deja, dažnai bijo savo šešėlio. Mato baubą ten, kur jo nėra. Ypač periodikos redaktoriai. Bet knygų redaktoriai irgi. Tada jie, matyt, dėl visa ko atmeta visus šalutinius normos variantus (nors jokia VLKK to nereikalauja) ir visų autorių grožinius tekstus tempia ant vieno – savo – kurpalio. Kai kurie netgi įžūliai keičia autoriaus pasirinktą žodžių tvarką, tiesiog šiaip sau, nes jiems taip gražiau. VLKK čia niekuo dėta. Tai baisi nepagarba autoriams. Po tokio redagavimo tekstas atrodo kaip kruvinas mūšio laukas. Aš pati pastaruosius penkerius metus buvau VLKK narė, taigi žinau, kad jokių sugriežtinimų jau seniai nebuvo, viskas tik laisvėja. Kai redaktorius, prisidengęs kartais mistinių VLKK draudimų skraiste, tekstą iškastruoja, tai dažniausiai reiškia, kad jis tingi arba nesugeba dirbti kūrybiškai. O geras redaktorius, puikiai išmokęs taisykles, tarp jų laviruoja mikliai ir grakščiai. Senojoje „Vagoje“ mus, jauniklius, vyresni kolegos mokė: „Jei gali netaisyti – netaisyk. Jei negali paaiškinti, kodėl reikėtų taisyti, irgi netaisyk." Gaila, kad dabar ši svarbiausia redaktorių darbo taisyklė taip dažnai pamirštama.
Rūta Jonynaitė: Man sunku patvirtinti tokią patirtį, nes nei kaip vertėja, nei kaip redaktorė paprastai nesijaučiu priversta laikytis kalbos taisyklių – paprastai laikausi jų sava valia. Jei mano išversto teksto redaktorė siūlo taisyti kokį žodį kaip neteiktiną arba todėl, kad „konstrukcija plinta kalboje kaip maras“ – aklai nepaklūstu tokiam jos siūlymui, bet žiūriu konkrečiai, ar jis priimtinas tam kontekstui, ar vis dėlto ne, nes tokį „nusižengimą“ taisyklėms ar nurodymams diktuoja vidinė teksto logika ir stilistika.
Nei grožinio teksto redaktorius, nei autorius neturi leistis supančiojamas VLKK ar kieno kito taisyklių, bet visada turi žinoti ir pagrįsti, kodėl šičia reikia elgtis (kalbėti) ne pagal taisykles.
Kas yra kūrybiškas redagavimas?
Diana Bučiūtė: Šiaip jau redaktoriaus profesija nėra kūrybinė, nors natūralu, kad tarp redaktorių būna kūrybingų žmonių. Tokie redaktoriai, kaip minėjau, kartais tampa ir bendraautoriais. Sunku pasakyti, kiek redaktoriui leistina kištis į originalią kūrybą. O redaguojant vertimus būtina paisyti originalo, todėl „kūrybiškas redagavimas“, kaip ir „kūrybiškas vertimas“, – ne visada komplimentas. Suprantama, ieškant raiškos priemonių perteikti kita kalba parašytam tekstui reikia bent jau sumanumo, išradingumo.
Daiva Daugirdienė: Kūrybiškas redagavimas pirmiausia yra gebėjimas pajusti autoriaus (ir vertėjo) stiliaus subtilybes. Tam būtinas kalbos jausmas ir geras išsilavinimas. Ir dar čia noriu pasakyti, kad negalima verstinių tekstų redaguoti vertimo nelyginant su originalu. Suprantu, kad skamba idealistiškai, bet vis tiek...
Rūta Jonynaitė: Kūrybiškas redaktorius pirmiausia yra jautrus kūrinio stiliui ir įsiklausantis į teksto skambesį – ritmą, melodiją. Savąją kūrybinę vaizduotę jis (kaip ir vertėjas, beje) turėtų tramdyti.
Ar kalbos jausmą galima išsiugdyti, o gal tai labiau prigimtinis dalykas?
Diana Bučiūtė: Gimstame kalbos nemokėdami, mokomės ją pamažu. Ir kalbos jausmą, matyt, išugdo tėvai, mokykla, aplinka, knygos ir t. t., jei tik žmogus imlus. Bet jei turite galvoje redaktorius, tai vien kalbos jausmo negana. Puikus prozininkas ar poetas nebūtinai bus geras redaktorius. Reikia kruopštumo, pastabumo, įgūdžių ir vis dėlto tų nuobodžių lietuvių kalbos taisyklių išmanymo.
Daiva Daugirdienė: Vargu ar galima ugdyti tai, ko nėra. Manau, kad prigimtinis.
Rūta Jonynaitė: Ir viena, ir kita. Kai kurie žmonės gimsta su puikia muzikine klausa, puikiu humoro jausmu, kai kurie, matyt, ir su subtiliu kalbos jausmu. Tačiau visi šie dalykai gali būti ir ugdomi, ir iš(si)ugdomi. Juk bent menkas užuomazgas iš prigimties turėtų turėti visi, ir geriausia pradėti jas puoselėti kuo anksčiau. Manau, labai daug lemia ne tik prigimtis, bet ir aplinka, kurioje žmogus formuojasi, pavyzdžiai, kurie jį supa, kurie jį veikia, o vėliau ir jo paties pastangos, sąmoningas dėmesys – šiuo atveju kalbai.
Kalbino Jurga Tumasonytė
