Kotryna Šeibokaitė: „Iškart pamilau šį darbą“

Pagaliau pavyko pakalbinti talentingą dailininkę, sukūrusią nuostabų viršelį ne vienai gerai žinomai knygai. Į LLA klausimus atsako ir patirtimi dalijasi Kotryna Šeibokaitė. 

 

Kada susidomėjote būtent knygų viršelių grafiniu dizainu?

Studijuodama VDA savo darbų objektu visada rinkdavausi knygą. Tai buvo meniniai, laisvi, kūrybiniai projektai, neįsprausti į jokias komercines taisykles, apimantys ne tik viršelį, bet ir knygos turinį, struktūrą, visą dizainą ir išpildymą. Pirmąjį komercinį viršelio užsakymą gavau 2009 – aisiais metais, būdama III-iame kurse. Užsimezgė ryšys su leidykla, besitęsiantis iki šiol.

 

Koks buvo pirmasis sukurtas viršelis?

Tai buvo jaunimo literatūros žanro knyga „Puolęs angelas“ (autorė Becca Fitzpatrick). Kiekviena viršelyje matoma plunksna - iš anuomet būsimų uošvių ūkio, fotografuota būtent šiai knygai. Atsimenu, daug dėmesio skyriau pavadinimo tipografikai, jos charakterio paieškai ir užtrukau visą amžinybę. Dar visiškai neturėjau patirties ir kompiuterio valdymo įgūdžiai buvo menki. Tačiau procesas mane pakerėjo - iškart pamilau šį darbą, kad ir koks popsiškas bei saldus jis buvo grynojo meno kontekste, į kurį buvau pasinėrus. Sekantį tos pačios serijos viršelį „Tyla“ kūriau su dar didesniu užsidegimu – nutūpdžiau būsimąjį vyrą ant taburetės ir fotografavau parinkus dramatiškesnį rakursą, po to pripiešiau plaukus, pridėjau sparnus iš tų pačių plunksnų, ir štai - pagrindins veikėjas. Tai – kaip kokia vizuali alchemija, kai dirbant su tuo pačiu vaizdu gali sukurti jam naują turinį, suteikti naujas prasmes, asociacijas, tuomet ir paprastos vištų plunksnos virsta angelo sparnais, o draugas ant taburetės – dangiškų nuotykių herojumi.

 

Iš kur semiatės idėjų? Ar domitės kitų dailininkų darbais?

Taip, domiuosi. Apskritai knygos – tai visiškas apsėdimas. Atrodo, tik užbėgi į knygyną trumpam ir net nepajunti, kaip jos įtraukia, atsiduri kažkokioj lėtesnėj laiko tėkmėj. Analizuoji, čiupinėji, sklaidai puslapius, tyrinėji, žvelgi į raides, į maketus, matai, ar su meile padaryta. Man iki šiol neįtikėtina tų surištų puslapių galia, tie ploni sluoksniai, kuriuose sugula žmogaus žinios ir patirtys. Šis formatas savaime neišsemiamas įkvėpimas.

 

Ar visas knygas, kurioms kuriate viršelius, perskaitote? Ar tekstas daro didelę įtaką kuriamam vaizdui?

Visas knygas skaitau tol, kol šauna idėjos, tačiau kai kurias perskaitau iki galo. Nuo knygos turinio, žanro, dėstymo stiliaus, bendros nuotaikos ir priklauso viršelis. Tai – atsakinga ir nuo turinio priklausoma kūryba, laisvesnė nei vertimas iš vienos kalbos į kitą, tačiau turi daug bendro. Juk tai vis tiek vertimas, tik į universalesnę – vizualią kalbą.

 

Koks yra viršelio kūrimo procesas? Ar būna, kad reikia ilgiau apsvarstyti idėją, prie jos prieiti iš įvairių pusių?

Viršelio kūrimas prasideda gavus brief’ą (užduoties viršelio sukūrimui aprašymą) ir rankraštį. Skaitai, įsijauti į knygos nuotaiką ir fiksuoji įvairias šaunančias idėjas. Joms tapus eskizais derini su leidykla ir atsirinkus tinkamą variantą toliau dirbi su juo, ruoši spaudai. Būna tokios literatūros, kuriai pajunti ypatingą kūrybinę atsakomybę, skiri daugiau laiko ir dėmesio.

 

Knygos viršelis – pirmas dalykas, į kurį atkreipiame dėmesį, paimdami leidinį į rankas. Ar jaučiate didelę atsakomybę rašytojo kurtą istoriją vizualiai pateikdama skaitytojams?

Taip, kaip ir minėjau, tai panašu į vertėjo darbą. Negali prikurti, perrašyti istorijos savaip, bet, kita vertus, negali ir visiškai atsiriboti nuo savos interpretacijos, pajautimo. Lyginant su vertėjo darbu, vizualioji kalba yra universalesnė, suprantama platesnei auditorijai, iš čia gal ir tos laisvės daugiau. Gali pasirinkti, kaip perteikti tekstą – labiau ar mažiau kondensuotai, rodyti konkrečius objektus ar kurti abstraktesnį vaizdą. Vis tik visos priemonės turėtų būti pagrįstos, derėti su turiniu.

 

Kurios knygos viršelis yra pačiai artimiausias?

Iš savų viršelių man artimiausias Ottessa Moshfegh „Mano miego ir poilsio metai“, kuriame rožės simbolizuoja prabangą, užpurškimas – atsiribojimą, ryški teksto spalva – sintetinius migdomuosius, perpjauta tipografika - bėgančius televizoriaus titrus. Mat pagrindinė veikėja stengiasi pramiegoti gyvenimą, išsidrėbusi ant prabangios sofos, gerdama migdomuosius ir žiūrėdama nuobodulį varančias laidas.

Taip pat džiaugiuosi Herbjørg Wassmo „Dinos knygos“ trilogija, kurios paskutinės dvi dalys ką tik iškeliavo į spaudą. Kiekvienoje dalyje išryškinama pagrindinė veikėja Dina, sūnus Benjaminas ir anūkė Karna. Sudėjus viršelius greta, visi jungiasi į bendrą vaizdą, veikėjai atrodo esantys vienoje aplinkoje, atsiranda jų tarpusavio santykis, o nugarėlėse susidėlioja pačios Dinos portretas, kaip šleifas persmelkęs kiekvieno jų istoriją.

Dar viena knyga, kurios viršeliui jaučiu ypatingus jausmus, bus išleista pavasarį. Tai – Elenos Leontjevos aštuoniolika metų rašytas romanas „Turgaus aikštė“, apie Žaną d’Ark ir kitą, šiuolaikinę Žaną. Romanas bus išleistas rusų kalba, o vėliau ir lietuvių.

 

Kuriate ir užrašų knygutes. Papasakokite daugiau apie šį projektą.

Man pati įdomiausia knygos bloko plokštuma yra jos kraštai. Tai erdvė, kurią techniškai sudėtingiausia panaudoti dizainui. Užrašinės „New Story“ (plačiau: www.tenkur.lt) yra savarankiškas nepriklausomas projektas, gimęs iš savirealizacijos poreikio ir bloko krašto panaudojimo intrigos. Knygutės pilnai uždaros, reikia nuplėšti perforuotą kraštą, kad atsiverstum. Jį nuplėšus pasimato spalvingi kraštai, dekoruoti rankomis pagal senąją popieriaus marmuravimo technologiją. Marmuravo geriausia šio nykstančio amato meistrė Baltijos šalyse Aušra Lazauskienė. Siekėme išsaugoti tradicijas, todėl kiekvienas bloko kraštas marmuruotas rankomis, naudojant natūralaus pigmento dažus, panardinant bloką į unikalų raštą. Taip kiekviena knygutė įgavo skirtingą krašto piešinį ir tuo yra unikali, kaip ir rašančiojo istorija. Neseniai šis projektas buvo pastebėtas tarptautiniame D&AD dizaino konkurse ir pateko tarp 28 geriausių knygų projektų iš viso pasaulio.

 

Kokias knygas pati mėgstate skaityti laisvalaikiu? Ar svarbus būna knygos viršelis?

Geriausia skaityta knyga – Sašos Sokolovo „Durnių mokykla“. Šalia į lentyną dėčiau netrukus išeisiančią (beje, su mano kurtu viršeliu) Irene Solà „Aš dainuoju, o kalnas šoka“. Pastaroji be proto gamtiška, gaivi, kupina mitologijos, pasakos, magijos. Skaityti ją – tai lyg nuogam maudytis kalnų upelyje, kurio vandenį geria stirna ankstyvų vasaros rytą. Žvėriškai gera vieno ypo knyga.

Taip pat labai patiko Fernando Pessoa „Jūreivis“, o ir išleidimas daugiau negu puikus.

Šiuo metu skaitau visai kito žanro knygą – Bill Bryson „Kūnas“, apie kūną, kuriame ir praleidžiame savo gyvenimą. Pasiduodu būt įtraukiama į autoriui būdingą populiarų ir labai smagų dėstymo stilių.

Viršeliai visada svarbūs, kaip ir maketas. Ir tikrai ne visada jie rezonuoja su vidumi. Tai įdomu aptarti mažesniame rate, pasidalinti įžvalgomis, nuomonėmis. Pamatai, kas rūpi kitiems skaitytojams, vėliau pats atkreipi į tai dėmesį, lavėji.

 

Kotrynos minimas knygas rasite čia:

„Puolęs angelas“

„Mano miego ir poilsio metai“

„Dinos knyga“

„Durnių mokykla“

„Jūreivis“

„Kūnas: vadovas po žmogaus organizmą“