Jaunystėje muziką studijavęs Sigitas Benetis, įpusėjęs penktąją dešimtį, prisėdo gyvenimo įspūdžius, potyrius, patirtį surašyti į noveles.
„Gyvenau trūkume ir, kad niekas to nematytų, tarsi įgudęs magas mikliai iš tuščios kepurės traukdavau už ausų zuikį ar gyvą balandį. Tie triukai, kaip ir viskas, ką vaizdavau, buvo melas...“
Autorius džiaugiasi turėjęs gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Sekasi visai gerai: negirdėtos istorijos, originalus pasakojimo būdas. Daugelyje kūrinių atpažįstame ar bent galime jausti Klaipėdą.

https://egles-leidykla.lt/knygos?id=68

Romano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, dūnininkų Žemaitijoje. Tokią laiko ir erdvės sąrangą autorė pasirinko neatsitiktinai, juk, kaip rašė knygoje „Raišas paukštis“, vienų jos protėvių šaknys Klaipėdos krašte buvo įaugusios, o kitų – tuojau už rubežiaus. Vadinasi, romanas laikytinas ne tik istoriniu, bet ir autobiografiniu.
Knyga  svarbi ir kaip Klaipėdos krašto lietuvybės liudijimas. Pasakodama apie giminių, šeimų, žmonių, lietuvninkų ir žemaičių, likimus, autorė tarsi atskleidžia Klaipėdos devizo „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ giluminę esmę, jo istorinį pamatą.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/vilku-kampo-eliza/